„O paskutiniai 50 metrų būna sunkiausi... Įkiši irklą į vandenį ir atrodo, kad negali jo pratraukti. Atrodo, kad kūnas atsijungia, kad esi bejėgis. Net nepastebi, kada pradedi maldauti, kad tie 50 metrų kuo greičiau baigtųsi“, - kiek pailsėjęs po varžybų ir kelionės į Lietuvą sakė 22-ejų sportininkas.
Pasiekęs Europos čempionato finalo finišą A. Seja net neįsivaizdavo, kad atplaukė antras. Jis matė, kad finišą beveik vienu metu kirto keturi sportininkai. Niekas garsiai neskelbė laimėtojo. „Tik mačiau, kad ispanas apsidžiaugė, o pirmoji man į galvą šovusi mintis buvo „Tik ne ketvirtas, tik ne ketvirtas“, - šypsojosi irkluotojas. – Mačiau, kad Serbijos sportininkas džiaugiasi. Nieko nesupratau. Gerai, kad priėjo Egidijus Balčiūnas ir ištarė „Tu antras“.
Tai išgirdęs Artūras pajautė palengvėjimą.
Bet pirmadienio vakarą jis teigė, jog suvokimas, kas nutiko Europos čempionate, dar neaplankė ir rimtu tonu rėžė: „Taip ir turėjo būti. Rezultatas nenustebino, nes žinojau, kokios sportinės formos esu, žinojau, kokie yra mano greičiai. Suvokiau, kad galiu tapti prizininku, tačiau žinojau, kad galiu likti ir be medalio. Bet labai nesinorėjo pralaimėti. Būčiau labai nusivylęs, jei neparvežčiau medalio į Lietuvą“.
Į irklavimo treniruotes gimtajame Visagine aštuonmetį Artūrą atsivedė vyresnysis brolis. „Pirmi treniruočių metai? Pamenu draugus, futbolą, bėgimą... Irklavimas? Apie jį rimtai susimąsčiau tik po trijų ar keturių metų. Tada teko rinktis – irklavimas ar žaidimai. Tuo metu tai atrodė sunkus apsisprendimas, - pasakojo A. Seja. – Bet viskas susidėliojo į vietas, kai teko ruoštis pirmoms varžyboms. Nenorėjau pralaimėti, todėl teko sunkiai dirbti treniruotėse“.
Varžytis A. Sejai nuolat tekdavo su visa galva aukštesniais ir dviem metais vyresniais vaikinais. „Jie visi buvo stipresni už mane, bet net negalvojau jiems nusileisti, - teigė Artūras. – Ir varžybos tapo pagrindiniu mano varikliuku. Žinojau, jeigu šiandien likau trečias, kitą kartą turiu pasirodyti dar geriau“.
O paskutinis taškas A. Sejos apsisprendime buvo padėtas stebint 2004-ųjų olimpines žaidynes.
„Mačiau mūsų olimpiečius ir galvojau, kad po dešimties ar penkiolikos metų būtų smagu stovėti šalia jų... Taip gimė mano svajonės sudalyvauti Europos bei pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse, - teigė irkluotojas. – O svarbiausia, aš niekada nenorėjau būti tiesiog dalyvis, aš visada svajojau laimėti. Tiesiog norėjau stovėti ant prizininkų podiumo. Visada“.
Tačiau vaikystėje A. Seja nemėgdavo varžybų, nes žinodavo, kad vedamas troškimo laimėti atiduos visas savo jėgas ir vėliau kelias dienas nesugebės atgauti jėgų.
Nuolat gerėjantys rezultatai tapo didžiausia jaunuolio motyvacija.
„Talentas? Nežinau. Man atrodo, kas daugiau dirba, tas ir stipresnis, - nukerta A. Seja. – Juodas darbas visada nugali talentą. Susikaupti tinkamu momentu, sugebėti valdyti savo stresą – tai, galbūt, yra talentas. O visa kita tik juodas darbas. Viskas išugdoma treniruotėse. Kiek aš turiu talento? 20 proc. talento ir 80 proc. juodo darbo. Ir, manau, kad visi mūsų sporto šakos atstovai pasakytų panašiai. Tėra vienetai, kurie galėtų sau leisti mažiau sportuoti“.
Apie artėjančias olimpines žaidynes A. Seja kalba atsargiai, tik nukerta: „Dar liko nemažai laiko, žiūrėsime“.
