Besidžiaugdami savo pergale prancūzai paprašė anglų palikti savo marškinėlius atminčiai – taip ir pasileido „mechanizmas“. Dabar marškinėliais žaidėjai keičiasi praktiškai po kiekvinų rungtynių iš pagarbos vienas kitam.
Žinoma, būna išimčių. Pasitaiko, kad įtampa ir neapykanta tarp komandų yra tokia, kad apie jokią pagarbą ir svetimus marškinėlius niekas negalvoja.
Vienas tokių pavyzdžių – rungtynės tarp Argentinos ir Anglijos 1966-ųjų pasaulio pirmenybėse. Ir priežastis čia paprasta – ne viena dešimtmetį trunkantys ginčai, kam priklauso Folklando salos.
Anglija 1:0 įveikė savo varžovus, o tuometinis rinktinės treneris Alfas Ramsey pastebėjo, kad vienas jo žaidėjų ketina apsikeisti marįkinėliais su varžovu – šis žingsnis labai nepatiko treneriui. Jis tiesiog pribėgo prie savo auklėtinio ir išplėšė marškinėlius iš jo rankų, kol „ritualas“ nebuvo atliktas. Juokaujama, kad Argentina už tai atsikešijo po dvidešimties metų Diego Maradonos įvarčiu, įmuštu Dievo ranka.
Nepamirškime, kad tam tikrų žaidėjų marškinėliai kainuoja nemažas sumas pinigų. Tarkime, portugalo Cristiano Ronaldo marškinėliai. Nėra lengva gauti šio žaidėjo marškinėlius – nepakanka tiesiog išeiti į aikštę ir būti prie jo, marškinėlius C.Ronaldo atiduoda tik jį patį sužavėjusiam žaidėjui. Tokiu pavyzdžiu tapo i Andrejaus Aršavino ir Fernando Torreso mainai – rungtynių tarp „Arsenal“ ir „Liverpool“ vakarą rusas įmušė keturis įvarčius, o pats F. Torresas – du.
O štai dėl prancūzo Thierry henry marškinėlių po rungtynių „kovėsi“ du italai – Javieras Zanetti ir Marco Materazzi. „Kovą“ laimėjo J.Zanetti.
