Šeštadienį Rumunijos Klužo mieste už Lietuvos garbę kovojo ne tik mūsų šalies futbolininkai, bet ir būrelis pačių aistringiausių sirgalių, nepabūgusių nei varginančios beveik 1,5 tūkstančio kilometrų kelionės, nei įvairiais mitais apipinto paslaptingojo Transilvanijos regiono. Tarp 65-ių Lietuvos fanų buvo ir du „Balsas.lt“ žurnalistai, kurie kartu su visais ir skanduotes visa gerkle šaukė, ir pergalingai rankas į dangų kėlė…
Ilga kelionė pirmyn ir lažybos
Mūsų desantas, kuri sudarė devyni patriotinių jausmų vedami futbolo fanai, į Rumunijos žemelę pajudėjo vėlyvą ketvirtadienio vakarą. Pajudėjo gerai nusiteikęs ir slaptai širdyje tikintis ne tik laiminga kelione, bet ir būsimųjų rungtynių su Rumunija sėkme.
Neskubėdami įveikti pirmuosius kilometrus bandėme įsiminti vieni kitų vardus. Nors nemaža dalis bendrakeleivių vieni kitus pažinojo jau iš anksčiau, bet pasitaikė ir „nematytų veidų“, tuo labiau, kad mūsų kontingentas buvo tikrai įvairus – nuo studentų iki dėstytojų, nuo žurnalistų iki futbolininkų ir kiti.
Trumpam stabtelėję parduotuvėje ir pasipildę maisto bei gėrimų atsargas pasukome Lietuvos-Lenkijos sienos link. Mikroautobusas „Opel“ be problemų skrodė kilometrus ir sėkmingai artėjo pirmojo kelionės tikslo link, bet apsidrausdami pasitikrindavome kelionės maršrutą GPS imtuve. Kartkartėmis sustodavome pakelėse ir pamankštindavome nuo nuolatinio sėdėjimo baigiančias sustingti kojas, ką nors užkąsdavome, aptardavome tolimesnį kelionės planą ir vėl sušokdavome į savo vietas.
Kad kelionė neprailgtų, suorganizavome lažybas – mėginome atspėti tikslų Lietuvos-Rumunijos mačo rezultatą. Spėjimų buvo įvairių – nuo galbūt realiausių, bet pesimistinių pralaimėjimų 0:1 ar 0:2 iki drąsių lygiųjų 0:0 ar 1:1 ir net pačių optimistiškiausių 2:1 ar 2:0, žadėjusių pergalę lietuviams. Atsirado ir vienas gudragalvis, nusprendęs įžūliai surizikuoti ir prognozuoti, kad niekas iš mūsų tikslios rungtynių baigties neatspės. Kaip parodė netolima ateitis, būtent jam ir atiteko sukauptas bankas, bet niekas dėl to per daug nepyko – juk Lietuva laimėjo, o tai svarbiausia!
Taip nepastebimai įveikėme Lenkijos teritoriją ir atsidūrėme kalnuotoje Slovakijoje. Pro mikroautobuso langus atsivėrė visai kitoks peizažas: kalnuotos vietovės, daug žalumos, skaidrus dangus – beveik viskas taip, kaip viename savo kūrinių dainuoja Andrius Mamontovas: „Kokia nuostabi diena ir koks švarus dangus“...
Bet rungtynės juk ne Slovakijoje, todėl neužtrukome ir joje. Saulei po truputį pradėjus slėptis už kalnų viršūnių, kirtome ir Slovakijos-Vengrijos sieną. Nors pirminiuose mūsų planuose buvo nakvynė ir poilsis Debreceno mieste, bet galiausiai paskutinę minutę persigalvojome ir nusprendėme dar tą pačią dieną pasiekti ir galutinį tašką – trečią pagal dydį Rumunijos miestą Klužą. Kaip tarėme, taip ir padarėme...
Pirmoji pažintis su Rumunija ir susitikimas su kitu lietuvių desantu bei policija
Prie Rumunijos sienos mus pasitiko ir maloniai pasų paprašė žavi pasienietė, kuriai problemų atpažinti mūsų devyniukę iš asmens dokumentų nuotraukų jokių problemų nesudarė. Pasiteiravusi, kokiu tikslu važiuojame į jos šalį, ji pasitikslino, ar mes patys esame futbolo komanda, ir išgirdusi atsakymą „tik sirgaliai“, mandagiai palinkėjo sėkmės. Pirmas įspūdis neblogas, o kaip bus toliau?
Tik įvažiavę į grafo Drakulos giminaičių žemę ilgai nesupratome, kuo važiuojame – keliu ar bėgiais, nes, nė kiek nemeluojant ir neperdedant, mūsų mikroautobusas kas 2 metrus kratėsi nuo „ne itin lygaus“ (labai labai švelniai tariant) asfalto. Galima spėti, kad arba rumunai itin baimindamiesi greičio viršytojų ir negailėdami lėšų primontavo begalę „gulinčių policininkų“, arba stengdamiesi pradžiuginti turistus įrengė nemokamus linksmuosius kalnelius, arba tokiu būdu tiesiog bando privilioti į automobilių taisyklas kuo daugiau klientų.
Kad ir kaip ten būtų, ratų, kaip, beje, ir dantų vis tik nepametėme ir išvažiavome į kiek padoresnį kelio ruožą, o galiausiai valdžią į savo rankas visiškai paėmus tamsai pasiekėme ir Klužą. Susiradę savo viešbutį intriguojančiu pavadinimu „Transilvania“, ten sutikome ir kitą kiek didesnį Lietuvos futbolo gerbėjų desantą, iki Rumunijos atsikapsčiusį traukiniais iš Lietuvos ar net lėktuvais iš Londono!
Susėdę lauke užkandžiavome, gaivinomės gaiviaisiais gėrimais ir net repetavome rytdienos palaikymo veiksmus, kas ne itin patiko viešbučio administratorei ir kitiems gyventojams, nepasidrovėjusiems iškviesti net policiją. Tiesa, nei viena, nei kita pusė nemalonumų nenorėjo, tad išklausę pareigūnų „Keep silence, please“ („Būkit geri, netriukšmaukit“) ir meiliai su jais apsikabinę, toliau tęsėme savo pasisėdėjimą.
Maždaug trečią valandą nakties pirmieji lietuviai pasuko į savo kambarius užtarnauto poilsio, bet ištvermingiausieji dar kuriam laikui liko prie stalų, todėl nenuostabu, kad didžioji dauguma jų kitą dieną pusryčių, patiektų 8 valandą ryto, savo akyse taip ir neregėjo.
Nekokios vietinių prognozės ir laukimo nuotaikos Kluže
Taigi kaip jau minėjau, šeštadienio rytas daugeliui Marijos žemės atstovų Rumunijoje išaušo gerokai vėliau nei paprastai. Tiesa, iki vidurdienio iš savo guolių jau buvo pakilę visi, nes dvyliktą valandą reikėjo palikti kambarius ir grąžinti jų raktus. Pasidabinę Lietuvos rinktinės marškinėliais ir kita atributika bei susimetę visus daiktus į prie viešbučio paliktą mikroautobusą, kuriam, kiek teko pastebėti, vietinių dėmesio tikrai netruko, patraukėme į miestą.
Gatvėse sutikome Rumunijos rinktinės fanų, kurie praeidami pro šalį dažniausiai pasisveikindavo ir išvadindavo mus latviais bei drąsiai šaukdavo, kad rezultatas bus 3:0 jų naudai, kas susižavėjimo mums tikrai nekėlė. Pro mūsų akis nepraslydo ir pirmieji vietinių laikraščių puslapiai, visi be be išimčių trimitavę apie būsimą lengvą rumunų pergalę prieš kažkokios Lietuvos vienuolikę, kuri savo pajėgumu prilygsta viso labo šalies antrosios lygos klubams.
Spjovėme (perkeltine prasme) į tokias blevyzgas ir toliau žvalgėmės nepažįstamoje teritorijoje. Kadangi Kluže tvyrojo 35 laipsnių karštis, jėgų ir noro vaikščioti po miestą kepinant saulei nebuvo. Taigi ilgai neklaidžioję sustojome pasistiprinti viename restorane, rodos, pavadintame „La Roland Garros“, kuriame, savaime aišku, meniu – tik rumuniškas.
Valgio laukti reikėjo nei ilgai, nei trumpai – „tik“ apie valandą. Gudresni mūsiškiai nesismulkino ir verčiau nubėgo į gal kiek pabodusį, bet užtat patikrintą „Mcdonaldsą“. Šiaip ne taip sulaukę savo porcijų, maistu nenusivylėme – patiko ir sriubos, ir salotos, ir mėsos patiekalai. Nepatiko, kad restorane baigėsi alus ir teko priverstinai keisti savo lokacijos vietą.
Išsiskirstę ir pabirę į smulkesnius būrelius pasukome kas kur – vieni pasitikrinti sėkmės į kazino, antri ieškoti lauktuvių Lietuvoje likusiems artimiesiems, kiti pasigrožėti vietos įžymybėmis ir vaizdais, dar kiti išsitiesti ant žolės ir tęsti gaivinimąsi gėrimais. Tiesa, paskutinieji rumunų policininkų greitai buvo išprašyti į kitą vietą, nes, kaip pasirodo, buvo apsistoję prie bažnyčios.
Dienai persiritus į antrąją pusę ir nenumaldomai artėjant mačo pradžiai, visų lietuvių keliai pasuko į vieną Klužo parkelį. Susirinkę ten kai kurie mūsiškiai prigulė ant vejos ir mėgavosi popietės miegu, kiti neleido sau tokios prabangos ir bandė bendrauti su vietine publika. Lengviausiai pokalbį megzti sekėsi su taip pat parke įsikūrusiais romų tautybės atstovais, kurie patys lindo mums į akis ir stebino ne tik keistu, bet ir itin nepadoriu elgesiu.
Apsikrovę pilnutėliais įvairiais daiktais perpildytais maišais jie nekėlė gerų emocijų. Viena jų moterų nei iš šio, nei iš to nusprendė visiems parodyti savo grožybes ir tą darė visai nesigėdindama. Tokie veiksmai lietuvių gretose sukėlė juoko bangą, bet jai tai buvo nė motais. Keisčiausia, kad į tokį išsišokimą visai nereagavo ir visą parką apsupusios rumunų policijos pajėgos, saugojusios mus nuo galimų vietinių sirgalių antpuolių.
Galiausiai nusprendusi, kad nėra tame parkelyje ką daugiau veikti, visa lietuvių gvardija pasuko stadiono link – iki jo buvo visai netoli, gal tik 10 minučių kelio, tad neužtrukome.
Apie rungtynes, sustiprintą apsaugą, skanduotes ir T. Danilevičiaus šortus
Constantino Radulescu vardo stadioną pasiekėme iki varžybų pradžios likus gal daugiau nei pusantros valandos, bet prie jo jau buvo prisirinkę ir nemažai Rumunijos rinktinės aistruolių, kurie mus palydėjo smalsiais ir kiek nustebusiais žvilgsniais, nes, matyt, nelabai tikėjosi, kad Lietuvos komandą išvykoje gali palaikyti visai padorus sirgalių būrys.
Po sėkmingos bilietų ir daiktų patikros patekome į stadioną – galbūt ne patį didžiausią, bet neprastai jaukų. Mums buvo skirtas vienas sektorius už vartų, kuris, siekiant išvengti riaušių tarp dviejų skirtingų stovyklų, nuo kitų buvo atskirtas dviguba tvora. Neeikvodami laiko iškart ėmėme puošti savo sektorių turima atributika – didžiulėmis Lietuvos valstybės ir kitokiomis vėliavomis. Sėkmingai apraizgę jomis už vartų esančią tvorą, stebėjome žaidėjų pasiruošimą ir šlifavome skanduočių tekstus.
Pagarbą kėlė puikus rumunų organizuotumas – kiekvienas sirgalius gavo po mažą Rumunijos vėliavą, todėl vėliau, rungtynių metu, intensyviai mojuodami jomis sudarė vėliavų jūros įspūdį. Negalime nepagirti ir pačių fanų kultūros. Rumunai, nors, be abejo, palaikė tik savo rinktinę, negailėjo aplodismentų ir mūsų žaidėjams tiek pristatymo metu, tiek kai buvo grojamas Lietuvos himnas.
Nuaidėjus mačo pradžiai skelbiančiam Airijos teisėjo Alano Kelly švilpukui 65-iems balsingiems lietuviams, tarp kurių, jeigu neklystu, buvo ir trys dailiosios lyties atstovės, perrėkti 20 tūkstančių vietos sirgalių keliamą triukšmą nebuvo lengva, bet kartais pavykdavo.
Mūsų repertuare skambėjo daug ir įvairių skanduočių – pradedant paprasta „Lietuva! Lietuva!“ , baigiant klasika tapusia „Ant kalno mūrai, joja lietuviai, ant kalno mūrai joja lietuviai. Joja, joja lietuvaičiai, neša, neša vainikaitį. Vainiką rūtų, vainiką rūtų“, ne ką mažiau žinoma „Mūsų vėliavos plazdės, šiandien Lietuva laimės, pavydėsit mums visi, šiemet būsime pirmi. Mes pirmi – visada! Nugalėsim mes bet ką! Mes šiandieną nugalėsim, Mes šiandieną nugalėsim, Mes šiandieną nugalėsim ir niekas mūs nesulaikys!“ ar naująja „Kris rumunai, serbai kris, prancūzams mirtis, galingiausia visad liks Lietuvos šalis“ ir daug kitų.
To, kas įvyko 31 minutę, nusakyti žodžiais turbūt net neįmanoma – Marius Stankevičius įsitraukė į puolimą ir it iš patrankos paleido tolimą šūvį tiesiai į Rumunijos vartų tolimąją devyniukę! Visas stadionas iškart nuščiuvo, bet tik ne mūsų sektorius – patys negalėdami patikėti tuo, kas įvyko, Lietuvos fanai ropštėsi beveik ant pačio tvorų viršaus, šokinėjo ir rėkė iš džiaugsmo! Nerealu, fantastika, stebuklas! Link mūsų atbėgo ir pats įvarčio autorius – paplojo sau ir sirgaliams ir vėl nurūko į kitą aikštės pusę tęsti rungtynių.
Po patirto šoko ir kelių minučių tylos vietos fanai vis tik atsigavo ir, supratę, kad juokauti neverta, ėmė dar emocingiau raginti saviškius pulti bei mušti įvarčius. Mūsų laimei, pačioje kėlinio pabaigoje baudos smūgiu rumunų paleistas kamuolys ne suspurdėjo vartuose, o tik kliudė Ž. Karčemarsko ginamų vartų skersinį – teisėjas paskelbė pertraukos pradžią, ir mes, negalėdami atsigrožėti rezultatu, trynėme akis iš nuostabos žiūrėdami į švieslentę, kurioje degė daugiau nei patenkinamas rezultatas.
Per pertrauką kiek atsipūtę ir pailsinę balso stygas antrajame kėlinyje vėl tęsėme palaikymą. Rumunijos futbolininkai pirmas dešimt minučių tiesiog prispaudė mūsiškius prie savo vartų ir bandė lyginti rezultatą, bet jiems to padaryti nesisekė. Vietos aistruoliai pradėjo nušvilpinėti Ž. Karčemarską už laiko tempimą, o Lietuvos rinktinę už atliekamus keitimus, tad teisėjui spaudimas tik augo.
Kaip tik tada atsitiko tai, kas atsitiko – Saulius Mikoliūnas pabandė savo kojos taiklumą spyriu iš toli ir neprašovė! Rumunai ir visi jų sirgaliai nokautuoti, o mes tiesiog šėlstame. 2:0 išvykoje – ir kas galėjo pagalvoti! Vėl užtraukiame „Lietuva! Lietuva!“ ir nerimastingai žvilgčiojame į laikrodžius, puikiai suprasdami, kad dar beveik visko gali būti.
Visus klaustukus užbraukė ir trečią vinį į grafo Drakulos giminaičių karstą likus bemaž 5 minutėms iki susitikimo pabaigos įkalęs Mindaugas Kalonas – 3:0. Rumunų sirgaliai iškart puola nušvilpinėti saviškius, vos tik šie prisiliečia prie kamuolio, o mūsiškiams šaukia „Bravo, bravo!“.
Dar kelios minutės ir istoriją perrašęs mačas baigėsi – Lietuvos futbolininkai, sušokę pergalės šokį aikštės viduryje, atbėgo atiduoti pagarbos mums, visas 90 minučių tikėjusiais ir juos kaip tik galėjusiais palaikiusiais aistruoliams. Kosminio įvarčio autorius M. Stankevičius nusivilko savo marškinėlius ir įteikė juos vienam laimingajam, o čia jau be marškinėlių pribėgęs Tomas Danilevičius iššoko iš savo šortų ir, sukėlęs ovacijas net rumunų sektoriuje, atidavė juos dar vienam mūsiškiui.
Virš mūsų tribūnos įsitaisę vietos fanai ėmė maldauti pasikeisti su jais marškinėliais ar bent jau šalikais, ir mainai buvo sėkmingai atlikti: rumunai pasidabino lietuviška atributika, o mes – rumuniška.
Ilgainiui stadionas ir tribūnos ištuštėjo, bet policijos pajėgos mūsų išleisti dar nenorėjo – baiminosi nemalonumų. Praėjus gerai pusei valandos galiausiai atrakino vartus ir išleido mus į laisvę, visgi, ne be palydos. Palydėję iki pat viešbučio, tiesa – ne mūsų, jie atsisveikino ir palinkėjo sėkmės. Šiaip ne taip nusigavę iki „Transilvanios“ ir į jokį konfliktą neįsivėlę, sulipome į savo autobusiuką ir, nepaisant įspūdingos pergalės ir teigiamų emocijų pertekliaus, tą patį vakarą patraukėme atgal – į Lietuvą.
Apie grįžimą namolio ir naujus planus
Dar ilgai netilo mūsų kalbos apie tai, kas įvyko: apie M. Stankevičiaus įvartį iš fantastikos srities, apie Lietuvos futbolo istorijos vadovėlius iš pagrindų pakeitusį mačą, pergalę, sirgalius ir dar daug ką. Atstumas iki namų – apie 1,4 tūkstančio kilometrų tirpo pakankamai greitai: vėl Vengrija, vėl Slovakija, vėl Lenkija.
Lenkijoje teko įveikti ilgiausią kelią, tad Lietuvos teritoriją pasiekėme jau pradėjus temti, o kol prisikapstėme iki Vilniaus, danguje sužibo ir pirmosios žvaigždės. Vis dėlto nepaisant nuovargio, absoliučiai visų mūsų nuotaikos buvo puikios – vien ką pasako jau faktas, kad pradėjome kalbėti apie planus vykti palaikyti Lietuvos rinktinės ir į kitas rungtynes išvykoje. Jei tik žinotume, kad mūsų dalyvavimas jose atneštų tokią pačią sėkmę, tikriausiai negalvotume apie kokį kitokį variantą, kaip tik važiavimą.
Tiesa, dabar artimiausia dvikova Lietuvos rinktinės laukia ne svečioje šalyje, o tėvynėje – Marijampolės stadione, tad galvoti apie vykimą į mačą turbūt net nereikia. Mačas jau trečiadienį, 21 valandą 30 minučių – tikimės, kad susitiksime ten, Suvalkijoje, ir vėl džiaugsimės M. Stankevičiaus įvarčiais iš 25 metrų, nepriekaištingu vartininko Ž. Karčemarsko ir visos Lietuvos vienuolikės žaidimu bei vėl pergalingai kelsime rankas į viršų.
Pabaigoje siūlome pasigrožėti Lietuvos fanų eisena į Klužo stadioną:
