34 metų įžaidėjas išgyvena tarsi antrą jaunystę. Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ klubo garbę ginantis M. Kalnietis, žvelgiant į pagrindinio jo paties ginklo – rezultatyvių perdavimų – rodiklius, šiuo metu sau lygių neturi ne tik Rusijoje, bet ir Europoje.
Europos taurės rungtynėse M. Kalnietis vidutiniškai atlieka po 8 rezultatyvius perdavimus (pirmoji vieta – aut.), o Vieningoje lygoje šis vidurkis siekia net 11,8, kas taip pat lygu visiškai lyderystei.
Kelis sunkesnius sezonus Milano „AX Armani“ komandoje sužaidęs, vėliau Vilerbano ASVEL klubui atstovavęs Lietuvos rinktinės kapitonas Krasnodare tarsi vėl iš naujo save. Ir nors klubinis sezonas M. Kalniečiui sekasi puikiai, jis, kaip ir visos savo karjeros metu, rinktinei niekada nesako ne.
Vos sulaukęs D. Maskoliūno kvietimo, M. Kalnietis nedvejojo ir sutiko prisijungti prie rinktinės.
Atrodytų, 34 metų krepšininkas, vidutiniškai savo klube žaidžiantis po 26 minutes per rungtynes, galėtų numoti ranka į dvi rinktinės dvikovas prieš sąlyginai silpnesnius varžovus – Daniją ir Belgiją – ir leisti savo kūnui pailsėti, tačiau tai ne M. Kalniečio charakteriui.
M. Kalnietis į rinktinę atvyksta ne tik kaip kapitonas, bet ir kaip vyriausias jos žaidėjas.
D. Maskoliūnas tikrai ir be jo turi ką dviem rungtynėms pasirinkti įžaidėjo pozicijoje, tačiau šio krepšininko svarba komandai abejoti neverta. M. Kalnietis rinktinėje sutiks ir beveik perpus už jį jaunesnių žaidėjų, tokių, kaip 18-metis Augustas Marčiulionis, neseniai pavadinęs patį Mantą savo vaikystės „dievuku“.
„Čia turbūt akivaizdžiausias pavyzdys, kad metai bėga... Yra ir pavyzdžių, kai žaidi su jaunuoliu, prieš kurio tėvą anksčiau žaisdavai. Tai jausmas tikrai dvejopas. Bet viskas smagu, kol kas dar nesijaučiu kažkoks mokytojas“, – šyptelėjo su tv3.lt kalbėjęs M. Kalnietis.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė lapkričio 27 ir 29 dienomis Vilniuje žais prieš Danijos ir Belgijos rinktines. Tiesioginę abiejų rungtynių transliaciją stebėkite TV3 kanale, taip pat platformoje Go3.lt.
Plačiau apie M. Kalniečio įspūdingą asmeninę formą, vaidmenį rinktinėje ir galimus savo paties įpėdinius – interviu:
Mantai, pradėkime nuo maloniausių dalykų. Europoje esate visiškas lyderis pagal rezultatyvius perdavimus. Iš ko susideda šis rezultatas?
Turbūt pagrindinis dalykas – visas žaidimas sukasi aplink pikenrolą. Man tai yra labai paranku, turime daug tokių situacijų. Tiek man jos patogios, tiek komandos draugai, gavę perdavimus, paverčia juos taškais. Be abejo, turiu ir didelį trenerio pasitikėjimą. Jis man duoda labai daug laisvės kūryboje, tas atsispindi rezultatuose.
Jūsų minima laisvė kurti. Ar turėdamas ją ir būdamas 34 metų vis dar jaučiate, kad išmokstate kažką naujo?
Tikrai taip, atrandi visko, nesvarbu kiek tau metų. Negali sakyti, kad jau viską išmokai, negali susitaikyti, kad tau daug metų ir nieko naujo neišmoksi. Pagaunu save, kad tam tikrose situacijose kūnas gal nėra toks greitas ir šoklus kaip prieš dešimt ar penkiolika metų. Bet pagauni ir tuos smulkius dalykus, pamatai, atpažįsti pasikartojančias situacijas ir jautiesi užtikrinčiau, priimi geresnius sprendimus. Tobulėti visada galima.
Neseniai Krasnodare svečiavosi Panevėžio „Lietkabelis“. Kokį jausmą sukelia tokie vakarai, kai žaidžiate prieš lietuvius, savo draugus?
Visada smagu. Smagiau aišku grįžti į Lietuvą ir čia pamatyti daugiau savo draugų. Bet visada laukiame atvažiuojančių lietuvių, tikrai smagu, tiek Rusijoje, tiek bet kur Europoje, kai susitinkame aikštelėje, jausmas yra geras. Dažnai tokiais atvejais vakare nueiname bendros vakarienės, tokios lietuviškos (šypsosi). Tikrai smagu, kad turime tiek daug visur žaidžiančių lietuvių.
Jūsų arenoje vis dar lankosi žiūrovai. Beveik niekur pasaulyje jų dabar nėra. Tai džiugina, ar kelia nerimą?
Mūsų visa komanda jau seniai persirgusi, kol kas turime imunitetą, tai reaguojame ramiai į tai. Rusijoje įstatymai leidžia sirgaliams užpildyti trečdalį arenos. Tiesą sakant, net ir įprastais atvejais jų dažnai nesusirenka daugiau. Dabartinės arenos primena tas, kurios buvo ir prieš pandemiją – Rusijoje nelabai kas pasikeitė. Bet pas mus arenoje tikrai griežtai kontroliuojama, kituose miestuose kitaip, bet pas mus visi sirgaliai sėdi su kaukėmis. Įpratome žaisti su žiūrovais. Žinome, kad kai būsime Europoje, jų nebus, o kai žaidžiame namie, džiaugiamės, kad juos turime.
Mantai, ar tikrai sirgaliai krepšinyje yra toks didelis pranašumas, kaip visi žaidėjai nuolat sako?
Priklauso nuo arenos ir nuo žiūrovų kiekio. Kai „Žalgiris“ paskutinį kartą žaidė su 300 sirgalių, tai manau, kad nelabai ten kas jautėsi. Bet kai pilna salė rėkia, stipriai palaiko, tai tikrai yra pranašumas. Neabejotinai. Juk ne veltui yra terminas namų pranašumas – sirgaliai jį tikrai suteikia.
Dabartinis „Lokomotiv-Kuban“ demonstruoja solidų krepšinį, čia netrūksta ir ryškių pavardžių. Galime vadinti šią komandą vieną stipriausių, kurioje jums teko žaisti?
Ne, nesutikčiau. Pirmas sezonas su „Lokomotiv“, kai laimėjome Europos taurę 2013 metais, buvo talento ir pajėgumo prasme tikrai stipresnė komanda. Buvo Calathesas, Brownas, Maričius, Hendrixas, Jasaitis dar savo karjeros pike... Ta komanda buvo tikrai stipri. Taip pat ir Milane – buvo surinktas didelis biudžetas, surinktos galingos pavardės, bet nesiklijavo žaidimas, kaip Milane dažnai būna. Dabartinis „Lokomotiv“ nėra toks stiprus, bet, kas svarbiausia, tai susižaidimas. Juk ir iš šono žiūrint turbūt neblogai atrodo. Žaidžia ne pavardės, o komanda.
Rinktinėje sutiksite ir Augustą Marčiulionį, kuris neseniai jus pavadino savo vaikystės dievuku. Turbūt malonu tai girdėti?
Čia turbūt priminimas apie amžiaus skirtumą. Kai pats esi vaikas, tavo herojai yra tie, kurie žaidžia rinktinėje. Čia turbūt akivaizdžiausias pavyzdys, kad metai bėga... Ateina jauni žmonės, supranti, kad nebesi toks pats jaunas, kaip jie. Yra ir pavyzdžių, kai žaidi su jaunuoliu, prieš kurio tėvą anksčiau žaisdavai. Tai jausmas tikrai dvejopas. Bet viskas smagu, viskas gerai.
Mantai, nesinori tiek akcentuoti amžių, bet esate vyriausias šios rinktinės žaidėjas. Nesijaučiate kaip būsimų rinktinės lyderių mokytojas, kaip žmogus, kuris rodo, ką galima nuveikti krepšinyje?
Nesijaučiu kažkoks mokytojas. Normalu, kad vyriausi žaidėjai turi patirties, bet kiekvienas ateinantis į Lietuvos rinktinę turi tokį patį statusą, kaip ir senbuviai. Tu gali kažką patarti, pamokyti, bet tikrai tai darai iš gerosios pusės, nerodydamas kažkokių pranašumų. Čia visada darbinga atmosfera – jei esi kviečiamas, jei esi reikalingas, važiuoji negalvodamas. Kaip kareivis – gavai kvietimą ir važiuoji.
Rokas Jokubaitis – vienas galimų jūsų įpėdinių rinktinės įžaidėjų pozicijoje. Pabandykite prisiminti save 19-metį, debiutuojantį „Žalgiryje“. Didelis dėmesys tokiam jaunam žmogui suteikia pasitikėjimo savimi ar atvirkščiai?
Turbūt kiekvienas individualiai tai išgyvena. Aišku, staigus patekimas į „Žalgirį“ turi ir savo svorį – kaip Rokas, per kelias savaites Eurolygoje sužaisdamas kelias geras rungtynes gauna didelį dėmesį ir staigiai pasidaro žinomas. Man buvo labai keista, su tuo reikia susigyventi. Trumpam buvau pametęs galvą – turbūt tai ir buvo žvaigždžių liga. Bet labai greitai susigrąžini save į vėžes ir toliau dirbi tą patį darbą, lygiai taip pat, kaip anksčiau. Tiesiog susitaikai, kad esi atpažįstamas visuomenėje. Manau Rokas taip pat. Būna krepšininkų, kuriuos tai stipriai paveikia, bet man ir pačiam teko su juo bendrauti, girdėjau ir kitų žmonių atsiliepimus, tai jam tas tikrai negresia. Gal nebent iš gerosios pusės. Žiūrint ne tik į žaidimo brandą, bet ir į patį charakterį, net neabejoju, kad jam viskas bus gerai. Svarbiausia, kad būtų sveikas – jo ateitis tikrai šviesi.
O kol būsite rinktinėje, gal patarsite kažką Rokui, ką būtina žinoti būnant tokio amžiaus?
Būna situacijų, kur gali kažką pasakyti, patarti. Bet jie jau nebėra vaikai, ypač Rokas, dirbęs pas Šarą kelis metus. Jis gavęs tiek patarimų, kad tą bazinę teoriją jau žino labai puikiai. Dabar tik per pratiktą, daugiau žaidžiant, kaupiant patirtį, tas žinias reikia panaudoti. Krepšinį jis supranta puikiai.
Kokie yra jūsų asmeniniai tikslai šiame atrankos į Europos čempionatą cikle?
Vienintelis tikslas yra laimėti. Norisi nusiplauti tą neskanų kvapą nuo rungytnių Belgijoje, jas sunku pamiršti. Norisi atsirevanšuoti, laimėti tas rungtynes ir viskas. Didelių tikslų čia neišsikelsi, olimpinių medalių juk nedalina už pergales prieš Belgiją (šypsosi).
