Šiemet pasitikdami žiemą Saulės miesto atstovai yra kur kas pakilesnės nuotaikos, nes jų sąskaitoje jau yra 6 pergalės ir 4 pralaimėjimai, leidžiantys įsitaisyti nebe paskutinėje, o penktoje lentelės pozicijoje.
Nors pernykštis startas ir buvo karti piliulė, šiauliečių strategas Antanas Sireika į tai nežvelgia kaip į klaidomis nusėtą periodą. 65-erių strategas verčiau pabrėžia, kad kiekvieną vasarą rikiuodami savo gretas, klubai dalyvauja loterijoje, kurios laimėtojai ima ryškėti tik rudenį.
„Kartais pasiseka surasti žaidėjus, o kartais – ne, – portalui LKL.lt teigė specialistas. – Nebūtinai dėl to, kad neteisingai pasirenki – jų nebūna tuo momentu. Reikia pataikyti, išlaukti. Kiekvieną kartą brendi į naują vandenį ir nežinai, koks dugnas bus – ar staiga kris, ar eisi palaipsniui.“
Jei pernai loterijoje nuskilo atsivežant sezono MVP vėliau tapusį Elvarą Fridrikssoną, tai panašu, kad šiemet sėkmė šiauliečiams nusišypsojo dar plačiau. Komandos naujokai Giedrius Staniulis ir Jonathanas Elmore‘as žengia lygos naudingiausiųjų šešetuke, o svarų indėlį į solidžius rezultatus įneša tiek patobulėję Martynas Varnas ir Paulius Danusevičius, tiek po kelerių metų pertraukos sugrįžęs Donatas Sabeckis.
Visgi šiauliečių medaus statinę prieš pat pirmojo rato pabaigą pagadino deguto šaukštu tapęs Panevėžio „Lietkabelio“ kirtis. Namuose panevėžiečiams pralaimėta 74:97.
„Apmaudu, kad nepasipriešinome ir greitai papuolėme į nokdauną, kuris tęsėsi visas rungtynes, – paskutiniąsias rungtynes prieš rinktinių „langą“ prisiminė A. Sireika. – Bet dar tik baigėsi pirmas ratas, galima padaryti geriau ir kautis su visomis komandomis. Jeigu būtume laimėję paskutines rungtynes, tada sakyčiau, kad padarėme maksimumą, ką galėjome padaryti pirmajame rate.“
Išsamiame pokalbyje su ilgamečių Šiaulių ekipos vairininku – stratego mintys apie pirmąjį „Betsafe-LKL“ ratą, komandai keliamus tikslus, krepšinio grožio svarbą ir labiausiai išsiskiriančius „Šiaulių-7bet“ krepšininkus.
FIBA rinktinių „langą“ išnaudojote stovyklai Palangoje. Ką siekiate pagerinti per stovyklą? Gal tokios išvykos padeda ir komandos mikroklimatui?
Dirbame teorijos srityje ir baterijų pakrovime. Praktinio krepšinio nėra. Komanda daug dirba su svoriais, pušynuose ant smėlio, reikia ir atstatomųjų priemonių, todėl naudojamės vandens procedūromis.
Be abejo, mikroklimatui padeda. Kartu gyvename, valgome, sportuojame beveik visą parą, išskyrus miegą ar poilsį. Būname kartu ir bendraujame – tiek žaidėjai, tiek treneriai. Pasiruošime yra teorija, ką su visais žaidėjais norėčiau matyti, pagerinti, kalbame ir dėstome teoriškai.
Kaip vertinate savo komandos startą „Betsafe-LKL“ pirmenybėse?
Nėra ko džiaugtis. Mano posakis yra senas ir nutrintas – viščiukus skaičiuojame pavasarį, bet neblogai matyti kažką ir rudenį. Palyginus su kitais sezonas, startas geresnis, džiugina. Bet iki pilnos laimės reikia palaukti pavasario.
Pernai sezono startas atrodė kur kas blankesnis. Ar šiemet buvo mokytasi iš praėjusiame sezone padarytų klaidų?
Tai nėra klaidos, kiekvieną kartą rinkdamas žaidėjus dalyvauji loterijoje. Visi žaidėjai būna nauji, beveik kiekvienais metais taip buvo, lieka tik vienas kitas.
Šiemet liko P. Danusevičius, kuris nuo pernai skiriasi kaip diena ir naktis. Ta pati pavardė, tas pats žmogus, bet jis yra daug svarbesnis žaidėjas, daug pridėjęs, per tuos metus daug dirbo ir yra skirtingas.
O kur atvažiuoja užsieniečiai, tai džiaugiamės jei pasiseka. Pernai atsivežėme Fridrikssoną, bet rugsėjo mėnesį jis buvo tik Elvaras Fridrikssonas – nebuvo joks MVP, nebuvo joks ryškus žaidėjas, tiesiog viską gludinome visą sezoną ir į pabaigą žaidėme neblogai. Sezono pradžia buvo nevykusi. Ir pakeitimų buvo, ir traumų – pagrindinis „centras“ susilaužė koją ir iškrito.
Šiemet vėl pasisekė, kad turime Elmore‘ą. Norėjome tokio žmogaus, kaip Giedrius Staniulis – tvirtas vyras, dabar ir kitos komandos ieško didelių žmonių. Ne visąlaik pasiseka. Giedrius jaučiasi kaip komandos atrama. Įžaidėją turime, metikų turėjome ir savų – Stankevičius, Varnas. Sabeckis sugrįžo, nes norėjau tokio žaidėjo, kuris darytų tvarką ir būtų universalus žmogus.
Čia yra ne klaidos, o loterija. Kartais pasiseka surasti žaidėjus, o kartais – ne. Nebūtinai dėl to, kad neteisingai pasirenki, o jų nebūna tuo momentu. Reikia pataikyti, išlaukti. Kiekvieną kartą brendi į naują vandenį ir nežinai, koks dugnas bus – ar staiga kris, ar eisi palaipsniui. Aišku, darome išvadas, kad reikia daugiau analizuoti, pakalbėti su žaidėjų buvusių komandų atstovais, kažką sužinoti daugiau ir nepuolame imti bet kokių. Manau, kad pasirinkimas buvo neblogas.
Ką pirmajame rate buvo galima padaryti dar geriau?
Labiau apmaudu dėl rungtynių su „Lietkabeliu“. Žaidėme namuose, geros emocijos, bet pataikėme ant tokio momento, kai ir „Lietkabelis“ pakilime – prieš tai Europos taurėje puikiai sužaidė su „Partizan“ ir po to atvažiavo pas mus. Truputį gavome pamokų.
Apmaudu, kad nepasipriešinome ir greitai papuolėme į nokdauną, kuris tęsėsi visas rungtynes. Bet dar tik baigėsi pirmas ratas, galima padaryti geriau ir kautis su visomis komandomis. Jeigu būtume laimėję paskutines rungtynes, tada sakyčiau, kad padarėme maksimumą, ką galėjome padaryti pirmajame rate.
Geras startas atsispindi ir lankomume, pagal kurį kol kas esate antri. Kiek šiemet jaučiate išaugusį fanų dėmesį? Kiek jis padeda, be to, kad užkrauna ir atsakomybės naštą?
Nereikia bijoti tos atsakomybės. Tokį darbą pasirinkome ir visąlaik prie gerų rezultatų sulauksime gražių emocijų, prie blogų sulauksime neigiamų. Tai yra normalu ir taip vyksta visame pasaulyje. Fanai serga už pergales ir pergyvena dėl nesėkmių. Turime džiaugtis, kad jų yra, o ne verkti, kad blogos emocijos. Turime padaryti geras emocijas.
„Betsafe-LKL“ geriausiųjų ketverte šiauliečiai nebuvo jau dešimtmetį. Galbūt jaučiate, kad artėja tas laikas, kai šiauliečiai vėl bus elitinių komandų būryje?
Teisingai – čia ir emocijos veržiasi, ir man kyla tokios mintys. Prisimenu, kai buvo susitikimas su miesto savivaldybe ir buvo keliami tikslai šiam sezonui. Buvo pasiūlymas būti ketvertuke-penketuke. Aš sakau – kelkime užduotį, kad būtume prizininkai, gal tada pasieksime ir mažesnę užduotį.
Jau gruodžio 9 dieną stosite į kovą Citadele KMT ketvirtfinalyje su uteniškiais. Jūsų ekipai patekti į finalo ketvertą dar nėra pavykę. Ko reikalausite iš savo auklėtinių šioje serijoje?
– Paklausiu žaidėjų, ar jie nori būti pirmieji, kurie papuolė į Citadele KMT finalo ketvertą. Gal nereikės laukti atsakymo. Nereikia nurašyti, bet būtų mažiau šansų, jei būtume gavę burtuose „Žalgirį“. Dabar nereikia sakyti, kad geri burtai ir viskas bus gerai. Nėra taip, su bet kokia komanda reikia kautis, neskirstau komandų į įveikiamas ir neįveikiamas.
Krepšinio bendruomenė jus žino kaip akiai patrauklaus puolimo šalininką, visad akcentuojate, kad jums svarbu ne tik pergalės, bet ir tai, kad jos būtų pasiektos gražiu stiliumi, kiek šitas faktorius svarbus renkant komandą?
Jeigu žaidėjai sužaidžia gražiai – paduoda perdavimą pro nugarą, sužaidžia alley-oopą, įdeda į krepšį, jie grįždami atgal į gynybą vienas kitam suduoda per delną ar petį, parodo nykštį, kad viskas pavyko gerai. Jų visai kitokia nuotaika, jie ir patys tai supranta. To treneris turėtų siekti – gražaus krepšinio.
Triukų, nors juos atliekant galima ir suklysti, aš nebijau – dėl gražaus žaidimo. Tai duoda gerą emociją, o gera emocija – energingumą, tie žmonės nenustygsta vietoje. Jei bėgioja pasyviai, nuleidę nosį – negerai, ne toks mano tikslas.
Visąlaik noriu žaisti žiūrovams, nes mes esame artistai. Reikia gyvų emocijų, reikia, kad žmonėms norėtųsi kilt, mojuoti, tai yra puikus ryšys, taip turėtų būti. Tokia yra sporto paskirtis – gaminti, kurti emocijas, adrenaliną kitiems. Ne dešimčiai žmonių bėgioti aikštelėje ir jausti malonumą dėl pergalių. Ką padarysi, kad mano toks stilius. Aš jiems sakau, jūs esate aktoriai, žaidžiate ne sau, o žiūrovui, taip darysiu iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Antrus metus iš eilės sugebate rinkoje surasti jums tinkamą įžaidėją – dominuojantį Jonathaną Elmore‘ą. Kaip pavyksta atsivežti tokius žmones ir kaip juos įlieti į komandą?
Į bendrą paveikslą įtraukti yra sunkiausias dalykas, nes kiekvienas žmogus yra individualaus charakterio, būdo. Stengiuosi neišskirti žaidėjų, kad komandoje mikroklimatas, psichologinė atmosfera būtų aukštesniame lygyje, čia man yra svarbiausia komandos formavime. Jei yra per daug dideli egoistai – tai man nepatinka. Noriu, kad dvasia būtų tokia, kad draugiškumas vyrautų visur.
Kitas dalykas – kad renkantis žmogų visada klausiu, kas krepšinyje yra svarbiausia. Kodėl krepšinio lankas visame pasaulyje nudažytas raudonai? Todėl, kad svarbiausias dalykas yra pataikyti į to lanko vidų. Žaidėjus renkiesi tokius, kad jie galėtų pataikyti. Įžaidėjas yra tas, kuris gerai valdo kamuolį, mato aikštelę, gali atlikti rezultatyvius perdavimus, bet dar geriau, kad prie tų savybių žmogus turėtų metimą. Taip ir pavyksta gauti tokius žaidėjus – Zeisloftą, Fridrikssoną, Elmore‘ą. Jie daro tvarką ir turi savybę pataikyti, jų negalima palikti laisvų. Tokie būna kriterijai.
Sakoma, kad prieš sezoną pamatęs patobulėjusį Paulių Danusevičių, nusprendėte jam suteikti rimtesnį šansą. Kokios šio žaidėjo perspektyvos?
Galvoju, kad jis neužries nosies. Bendraujame su jo tėvu, kuris daug metų žaidė „Šiauliuose“. Pasikalbėjau su juo vasarą ir paklausiau apie Paulių. Atsakė, kad jis dirba nuo ryto iki vakaro. Kai pradėjome treniruotis rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, buvau nustebęs – fiziškai pasikeitęs vyras, kaip reikiant, metimas gražus. Aišku, yra kitokių savybių, kurias reikia tobulinti.
Galbūt jis gauna minučių avansu, bet stengiuosi, kad jis būtų mano dėmesio centre, nes tik tokiu atveju jis gali tobulėti. Sėdėdamas ant suolo, gali būti labai talentingas, bet negavęs pasitikėjimo, nebūsi geru žaidėju. Tikiuosi, kad jis manęs nenuvils. Senokai jau šiauliečių tarpe nebuvo ryškesnių žaidėjų, todėl tikiuosi, kad Pauliaus Danusevičiaus pavardė dar nuskambės.
Puikiai atrodo ir G. Staniulis, esantis vienu naudingiausių lygos žaidėjų tarpe. Kiek jo žaidimas stebina jus?
Kad jis kėsinsis į MVP, to nesitikėjau, išvis iš žaidėjų tokių dalykų nesitikiu. Nuopelnus jie gauna už darbą. Man patiko jo darbštumas, paprastumas. Jis gali apsiginti, įmesti, jam reikia tik laiku paduoti perdavimą. Niekada nėra buvę nesutarimų. Jam pasakai kažką puse žodžio – kad atsitrauktų, mažiau šokinėtų, anksčiau atakuotų, jis tik linkteli galva ir parodo nykštį.
Su juo lengva komunikuoti, čia yra didžiausias siurprizas.
– Donatas Sabeckis į „Šiaulius“ grįžo po kelerių metų pertraukos, per kurią jis apkeliavo eilę skirtingų klubų, susirinko įvairios patirties. Kokį jį pasitikote grįžtanti, kiek tai kitoks žaidėjas, nei buvo prieš tai?
– Aš galvoju, kad grįžo truputį sužalota asmenybė. Žmogus turėjo daug ambicijų, pakvietimą į „Žalgirį“, buvo pakylėtas. Paskui jam reikia leistis žemyn. Pakviesdamas jam sakiau: „Nebijok sugrįžti, kur buvai, pradėk dar kartą, pamatysi, padėsiu, kad dar kiltum į viršų, esi jaunas.“
Nėra taip lengva. Kiek teko kalbėti, ne visose komandose buvo skiriamas dėmesys, ne visur reikalaujama to, ko tikėjosi, statydavo į kitas pozicijas žaisti. Tokia legionieriaus duona.
Dabar tiesiai šviesiai jam sakau, kad per daug klysta. LKL yra aukšto lygio čempionatas ir čia negalima klysti prieš bet kokią komandą. Turi būti maksimaliai koncentruotas. Ne į savo statistiką ar emocijas reikia žiūrėti, bet reikia žiūrėti, kaip suvaldyti komandą, ką galima padaryti geresniu, ką galima parodyti savo pavyzdžiu, kaip apsiginti. Jis turi puikias savybes ir gali visa tai padaryti. Reikia susitvarkyti su „centrine valdymo sistema“, nepasiduoti emocijoms. Tikiuosi, kad jis eis geryn.
