Vilnietis ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, jau apibėgęs Lietuvą ir Baltijos jūrą, prieš savaitę įgyvendino dar vieną savo svajonę. Šią vasarą jis įveikė 5 tūkstančių kilometrų trasą nuo Los Andželo iki Niujorko Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Bėgdamas maždaug 80 kilometrų per dieną tempu lietuvis per du mėnesius perbėgo Arizoną, Niu Meksiką, Oklahomą, Misūrį, Ilinojų, Indianą, Ohają, Pensilvaniją bei Merilendą.
A. Ardzijauskas tapo 132-uoju žmogumi pasaulyje, įveikusiu bėgimą Los Andželas – Niujorkas. Tiesa, skirtingai nei dauguma bėgikų, lietuvis atstumą įveikė vienas. Ir nors pasiekti šios trasos rekordo lietuviui nepavyko (vietoje planuotų 46, bėgdamas A. Ardzijauskas užtruko 61 parą) ugniagesys gelbėtojas to nesureikšmina. „Ne dėl žiniasklaidos dėmesio bėgau. Turėjau tikslą įveikti trasą ir jį įgyvendinau,“- sako A. Ardzijauskas.
Grįžęs į Lietuvą stajeris pasidalino patirtimi Amerikoje, papasakojo apie nuovargį ir norą pailsėti net per didžiausią Lietuvos bėgimo šventę – „Danske Bank Vilniaus maratoną“.
- Aidai, kokia savijauta perbėgus Ameriką nuo Los Andželo iki Niujorko ir po šio iššūkio grįžus namo?
- Jaučiuosi fiziškai ir emociškai išsekęs. Tuščias. Numečiau daug svorio. Finišavus jausmas buvo geras, bet ilgai nesidžiaugiau. Tos 61 diena dabar asocijuojasi su žodžiu „sunku“. Norisi poilsio, atgauti jėgas, svorį. Noriu pabūti su šeima ir draugais.
- Į JAV vykote siekti rekordo, planavote 5000 kilometrų atstumą nuo Rytų iki Vakarų pakrantės įveikti per 46 paras. Tačiau užtrukote dviem savaitėmis ilgiau. Kas sutrukdė tapti rekordininku?
- Trūko paprasčiausių patogumų, kokybiško poilsio, mitybos specialisto, masažo – visa tai yra finansai. Pirmas tris savaites laikiausi grafiko. Per parą bėgdavau po 95-97 kilometrus. Buvo, kad ir 114 kilometrų nubėgau. Tačiau tada pradėjo stipriai kristi svoris. Reikėjo kažką daryti, kad iš manęs dar kažkas liktų, kad išvis įveikčiau suplanuotą distanciją. Teko pasverti, kas svarbiau - sveikata ar rekordas.
- Be sunkių akimirkų, turėjo būti ir gerų, t.y. tų, dėl kurių bėgikai ryžtasi įveikti tokias ilgas distancijas...
- Tos gerosios akimirkos dabar atrodo kaip smulkmenos. Buvo, kad nepažįstami žmonės mane vandeniu pavaišino. Atsirado žmogus, kuris panoro su manimi nubėgti kilometrą, bėgdamas nusifotografuoti ir tai pavadino didele garbe. Įsiminė maudynės ežere, ledų porcija. Patikėkite, tuomet jie suveikė kaip vaikui.
- Praėjusiais metais apibėgote aplink Baltijos jūrą ir kitą dieną startavote „Danske Bank Vilniaus maratone“. Ar šiemet irgi stovėsite 42 kilometrus pasiryžusių įveikti bėgikų būryje?
- Ne. Kaip jau minėjau, esu tuščias. Maratoną įveikčiau, tačiau nežinau, kas būtų po to. O ir greitis, kuriuo galėčiau bėgti, manęs netenkintų. Žmonės pirštais užbadytų, kad tas, kuris perbėgo Ameriką, taip lėtai binzena (juokiasi). Šventėje tikrai dalyvausiu, tačiau persitempti nenoriu. Arba su sūnumi bėgsime kilometrą vaikų bėgime, arba išvis būsiu tik žiūrovas.
- Kada tikitės pilnai įkrauti baterijas ir vėl užsidegti noru bėgti ilgas distancijas?
- Dabar visiškai nebėgioju. Kieme turiu žemių krūvą, karutį. Stumdau ir vadinu tai viso kūno stiprinimu (šypsosi).
