Pele karjera kupina logiką paneigiančių ir sunkiai pakartojamų pasiekimų. Nė vienas kitas žaidėjas negali pasigirti triskart triumfavęs pasaulio čempionate ar pelnęs tūkstantį įvarčių aukščiausio lygio futbole.
Tačiau vienas klausimas daugiau nei penkiasdešimt metų futbolo istorikams neduoda ramybės – ar Pele tikrai sustabdė pilietinį karą Nigerijoje?
Į šį klausimą atsakymo ieškojo „Goal“ žurnalistas Danielis Edwardsas.
Dramatiška istorija mus nukels į 1969 m., kai „Santos“ klubas keliavo aplink pasaulį ir rengė garsiuosius turus, norėdama visiems parodyti Pele ir kitų žaidėjų stebuklus aikštėje.
Pele, Pepe, Coutinho ir likę santasticos pramintos komandos nariai dominavo Pietų Amerikoje, laimėdami penkis iš eilės Brazilijos čempionatus, o tarpkontinentinėse taurėse įveikdami Europos milžinus „AC Milan“ ir Lisabonos „Benfica“.
Netrukus „Santos“ nustojo dalyvauti tarptautinėse varžybose, kad galėtų keliauti po pasaulį – jie aplankė JAV, Italiją, Afriką, Argentiną, dalį Afrikos. „Santos“ naudojosi bet kokia galimybe išspausti bent centą pelno iš savo žvaigždžių.
Kartą, 1959 m. turo metu po Europą „Santos“ per tris savaites aplankė devynias skirtingas šalis ir sužaidė 15 rungtynių.
Pele, Andreso Campomaro knygoje „Golazo!“ yra sakęs, kad dar sunkesni buvo 1960 m.
„Skaičiavau, kad tais metais vien vilkėdamas „Santos“ marškinėlius sužaidžiau 109 rungtynes“, – sakė jis.
„Santos“ klubas pagalbos ir paskatinimų sulaukė net iš Brazilijos valdžios, kuri 1961 m. išleido įstatymą, kuriame Pele buvo įvardintas kaip nacionalinė vertybė, kurią draudžiama parduoti užsienio komandoms.
Taip Pele buvo priverstas žaisti sekinančiuose turnė po pasaulį.
1969 m. „Santos“ keliavo į Afriką, tuo metu žiauraus pilietinio karo purtomą Nigeriją. Čia karas tęsėsi jau dvejus metus.
1967 m. buvo įkurtą ir nuo Nigerijos atsiskyrė Biafros respublika, tačiau Nigerijos vadovas šios nepripažino. Kilo pilietinis karas, trukęs trejus metus.
Nigeriją rėmė britai ir sovietai, Biafros nepriklausomybę pripažino Izraelis, Prancūzija, dauguma Afrikos šalių.
Prieš atvykstant Pele ir „Santos“ žvaigždynui karo metu jau buvo žuvę du milijonai civilių, dar dvigubai tiek neteko namų.
„Santos“ atvyko viduryje karo ir ruošėsi žaisti rungtynes tuometinėje Nigerijos sostinėje Lagose.
Pasak legendos, vos atvykus Pele į Nigeriją, ginklai nutilo. 48 valandas Nigerija ir nuo jos atsiskyrusi Biafra sudėjo ginklus.
Pirmasis mačas įvyko sausio 26 d., Pele pelnė du įvarčius, o „Santos“ 2:2 sužaidė su Nigerijos rinktine.
Kiti šaltiniai teigia, kad karas sustojo daug ilgesniam laikotarpiui, nes vasario 4 d. „Santos“ persikėlė į Benino miestą – jis buvo šalia sienos su atsiskyrusia Biafra.
Čia brazilai sužaidė dar vienerias rungtynes su Nigerija ir šį kartą laimėjo 2:1.
„Santos“ klubas tvirtina, kad dėl šių rungtynių Nigerijos vadas Samuelis Ogbemudia paskelbė šventinę dieną ir atidarė tiltą, jungusį Beniną ir Biafrą. Tai buvo padaryta tam, kad visi žmonės turėtų galimybę pamatyti Pele ir kitas futbolo ikonas.
Rungtynes Benine stebėjo 25 tūkstančiai žmonių.
Pele ekipos draugai Gilmaras ir Coutinho teigė, kad vos „Santos“ lėktuvas pakilo, vėl buvo galima girdėti nesibaigiančius šūvius Nigerijos žemėje.
„Tai, kad sustabdėme karą, tik dar labiau įrodė mūsų viešpatavimą futbole. Mes galėjome apsisukti ir nevykti ten, kur vyksta žiaurus karas. Bet mes vykome, nes norėjome tą padaryti“, – yra sakiusi kita „Santos“ legenda Lima.
Nors Nigerijos valdžia tuo metu niekaip nesugebėjo sustabdyti karo, tą padarė Pele ir „Santos“.
Tačiau Nigerijos žurnalistas Oloajo Aiyegbayo turi kitokią nuomonę. Jo teigimu, tuometinėje spaudoje nėra jokių užuominų apie ginklų sudėjimą „Santos“ viešnagės metu.
Taip, Benino miesto tiltas galėjo būtų atidarytas, bet tai buvo standartinė praktika, kai vykdavo futbolo rungtynės.
Pats Pele autobiografinėje knygoje nebuvo linkęs girtis tuo, kad sustabdė pilietinį karą: „Nigerijos žmonės tiesiog užtikrino, kad Biafros sukilėliai neįsiverš į Lagosą, kol mes buvome ten“.
„Santos“ ugnį kare galimai sustabdė ir 1967 m., kai keliavo žaisti į Kongą ir Gaboną, kitas dvi karo plėšomas Afrikos valstybes.
„Gabono prezidentas tada pareiškė, kad turi sustabdyti karą, jog visi galėtų pasižiūrėti į žaidžiantį Pele. Jie sustabdė karinius veiksmus, mes sužaidėme ir išvykome. Tai buvo nuostabu. Negaliu to pamiršti“, – 2012 m., grįžęs į Gaboną, sakė Pele.
Prabėgus pusšimčiui metų po šių įvykių mes galbūt niekada ir nesužinosime šimtaprocentinės tiesos apie „Santos“ išvykas į Afriką – ar tai buvo humanitarinės misijos ar pinigų rinkimo kampanijos.
Galbūt šios istorijos kilo vėliau, norint pateisinti „Santos“ klubą, išnaudojusį jaunus ir talentingus futbolininkus tam, kad uždirbtų kuo daugiau pinigų.
Tai kels istorinių klausimų nuolat – taip pat, kaip ir tūkstantis Pele įvarčių, kurių daugumos niekas nėra matęs savo akimis. Tikėti ar ne, kiekvieno pasirinkimo reikalas, bet šios istorijos visiems laikams įsirėš į futbolo metraščius.
