Pasikeitus paskutinio Lietuvos automobilių kroso čempionato etapo Pavilkijo trasoje datai Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) Kroso komiteto pirmininkas Aloyzas Jurdonas pasakoja apie glaudžią partnerystę su kolegomis iš Latvijos ir dabartinę kroso lenktynininkų kartą, šį sportą papildžiusią nauja energija.
Papasakokite dėl kokių priežasčių perkelta etapo Šakių rajone, Pavilkijo trasoje, data.
Labai džiaugiuosi, kad LASF Taryba pritarė Pavilkijo etapo perkėlimui į rugsėjo 13 dieną. Tai nutiko, nes paskutiniame čempionato etape turintys dalyvauti latviai, dėl finansinių sunkumų būtų negalėję patys surengti paskutinio Latvijos čempionato etapo, kurį pakeisdami datą prijungėme prie Lietuvos autokroso čempionato (LAČ). Mūsų sportininkai taip pat dalyvauja bendrose varžybose Latvijoje, Bauskėje, todėl dabar padėdami parodėme itin vertinantys mūsų bendradarbiavimą. Manau, jog bendras kalendoriaus derinimas gali tapti tradicija, kuri būtų įdomi ir dalyviams, ir žiūrovams. Besivaržydami su latviais mūsų sportininkai gali tobulėti, nes kaimynai yra tikrai stiprūs sportininkai.
Kokiomis ypatybėmis pasižymi šių metų kroso sezonas? Galbūt atsirado naujovių?
Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad nuo 2011 metų krosas stabilizuojasi, pasikeitė varžybose dalyvaujančių lenktynininkų karta, gerėja jų rezultatai, pasirengimas ir automobilių techninės galimybės. 2011 metai buvo sudėtingi, todėl tada įsteigėme „Regionų taurę“, kuri visą kroso sportą sutelkė ir papildė naujais lenktynininkais. Šių metų čempionate atsirado mini bagiai („Mini Buggy“), kurias gali važiuoti lenktynininkai nuo 5 iki 10 metų. Tokios varžybos yra kroso kartos formavimas, kuris sulaukia vis daugiau dėmesio. Šiemet metais startavo 5 lenktynininkai, jau dabar turime žinių, kad kitais metais prisijungs dar 4, jau įsigiję bagius. Šios klasės sportininkų vidutinis amžius yra nuo 6 iki 7 metų. Taip pat, čempionatas pasipildė daugybe jaunų sportininkų iš „Regionų taurės“, jame nebestartuoja sentimentus, susijusius su garsiausiais lenktynininkais, keliantys „VAZ Classic“ automobiliai. Ši klasė, kaip ir Junior buvo perkelta į „Regionų taurę“ (C lygą). Tokiu būdu B lygą pakeitė į C lyga, kurioje gali varžytis žymiai daugiau sportininkų, važiuojančių šiek tiek supaprastintose trasose. C lygos dalyviai turi daugiau techninės laisvės – gali patys susikonstruoti automobilius, taip pajusdami dar tikresnį lenktynių „skonį“. Apibendrinant galima sakyti, jog krosas greitėja, automobiliai tampa techniškesni, visi įprato prie šiek tiek sugriežtėjusių reikalavimų, padedančių užtikrinti didesnį saugumą trasose. Sezonas atrodo gražus ir ramus, tikiuosi, tai atvers kelią dar didesniam kiekybiniam ir kokybiniam augimui. Visas kroso komitetas didžiuojasi, kad 2009 metais parengtą kroso vystymosi strategiją pavyko sėkmingai įgyvendinti.
Kiek lenktynininkų ir iš kokių šalių šiemet varžosi čempionate?
Šiais metais LAČ varžosi 58 sportininkai, iš jų 46 lietuviai ir 12 latvių, jie visi dalyvauja Baltijos šalių taurės (BC) autokroso čempionate, įsteigtame mūsų komiteto iniciatyva. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykstančiuose etapuose lenktynininkai gauna savo šalies čempionato ir Baltijos taurės įskaitas, o pageidaujantys ir užsiregistravę kitos šalies čempionate – ir tos šalies įskaitą, todėl 12 latvių ir dalyvavo LAČ.
Ar didėjant dalyvių skaičiui didėja ir fanų kiekis?
Gerbėjai, kaip ir visose sporto šakose, yra labai ištikimi. Konkretesnis pasiskirstymas priklauso nuo regiono, kuriame vyksta varžybos. Ypač daug žiūrovų susirenka Tauragėje, Šakiuose, Marijampolėje. Galima sakyti, kad automobilių krosas didžiąja dalimi ir užaugo tuose kraštuose. Aktyvių fanų, į kiekvienas varžybas keliaujančių paskui mėgstamą sportininką yra maždaug 500, bendrai varžybas stebi per 2000 žiūrovų.
Kokia Jūsų nuomone, kroso padėtis, lyginant Lietuvą ir Baltijos šalis?
Kalbant apie Baltijos šalis krosas populiariausias Latvijoje ir Lietuvoje. Estijoje išliko tik B 6000 ir B12 - sunkiasvorių bagių klasės, kurios aktyvios ir Latvijoje. Latvijoje, galima sakyti, keliami šiek tiek mažesni techniniai reikalavimai, dėl sunkiasvoriams automobiliams ir lengviau dalyvauti lenktynėse. Latvijoje susirenka labai daug entuziastų, kurie iš tikrųjų mėgaujasi krosu. Negana to, Latvijos trasos laisvesnės nei Lietuvos, ne taip stipriai apibrėžtos saugumo sienelėmis - visos varžybos organizuojamos remiantis Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) reglamentacija, todėl visur vyksta panašiai, nors Latvijoje vykstančias varžybas galima pavadinti labiau emocinėmis, entuziastingomis. Mes labai daug dėmesio skiriame reglamentų laikymuisi, saugumo trasose užtikrinimui. Kroso populiarumas aukštas ir Skandinavijos šalyse, ten vyksta NEZ (Šiaurės Europos zonos) čempionatas, kurio pavadinimą girdėjusi didelė dalis automobilių sporto gerbėjų.
Kokius šio sezono lenktynininkus išskirtumėte kaip perspektyviausius, parodančius geriausius rezultatus?
Labiausiai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie tiesiog susigyvena su sportu – solidžiai startuoja ir rodo gerus rezultatus, prisitaiko prie visų čempionato taisyklių, dalyvauja kuriant ir tobulinant savo lenktyninius automobilius. Divizione 1A tai yra Giedrius Stonys ir Martynas Pikčilingis, važiuojantys tvarkingai, progresyviai ir gražiai bendraujantys. Divizione 4 išskirčiau Mindaugą Sidabrą, anksčiau važiavusį B lygoje, ir Egidijų Mažeiką, rodantį stabilius rezultatus. OPEN klasės divizione būtina paminėti taip pat stabiliai važiuojantį Dovydą Vaitkevičių ir daug perspektyvų turintį Darių Tamašauską, kurio rezultatai šiuo metu šiek tiek svyruoja, gražiai važiuoja ir Artūras Navickas. Kalbant apie bagių divizioną - 3A RWD, reikia paminėti Saulių Žundą, kurio važiavimą pavadinčiau tvarkingu ir stabiliu. Automobilių sporte be abejonės būna daug nesėkmių, todėl jauniems sportininkams ne visada pasiseka parodyti tokį gerą rezultatą, koks planuojama ir kokio tikimasi.
Kokias varžybas rekomenduotumėte aplankyti automobilių kroso gerbėjams, norintiems pamatyti neužmirštamas lenktynes? Kodėl reikėtų rinktis būtent krosą?
Visų pirma, reikėtų persikelti per Baltijos jūrą ir aplankyti NEZ etapus, Skandinavijos šalyse, kuriuose dalyvauja ir lietuviai. NEZ etapas vyksta ir Latvijoje, Bauskėje, nuvažiuoti ten tikrai nesudėtinga. Tai – gražus renginys, kuriame susitinka didžiausi entuziastai. Lietuvoje reikėtų aplankyti Vilkyčių etapą, vykstantį liepą. Žinoma, visas čempionatas taip pat vertas entuziastų dėmesio. Būtina paminėti, jog kroso gerbėjai mato visą lenktynių trasą, taip turėdami galimybę paanalizuoti sportininkų progresą, matyti visus rezultatus. Daug įdomumo suteikia ir žinojimas, jog didžioji dalis lenktynininkų patys sukonstravo automobilius, kuriais lenktyniauja, kitoms automobilių sporto šakoms tai mažiau būdinga. Tokie automobiliai dažniau genda ir pati kroso specifika lemia tai, jog sporte pasitaiko kontakto tarp lenktynininkų.
Kaip Jūsų paties gyvenime atsirado automobilių sportas?
Kažkada ir pats mėgėjiškai dalyvaudavau ralyje, buvau šturmanas. Taip pat turėjau pasigaminęs ir mini bagį, kuriuo teko lenktyniauti. Arčiau į automobilių sportą atėjau kaip ilgametis rėmėjas, vėliau Romualdas Barkauskas patarė tapti ne rėmėjų, o dalyviu, nuperkant ar sukonstruojant automobilį sūnui, taip pajusčiau tikrąją automobilių sporto dvasią, tapčiau tikruoju rėmėju ir fanu. Paklausiau šio patarimo. Nupirkau „VAZ“ automobilį, vėliau – dar tris ir 8 metus važinėjau į sūnaus Ugniaus, tapusio Lietuvos, rali-kroso, Baltijos taurės, NEZ čempionu, varžybas. Taip galėjau daugiau pabendrauti su sūnumi, prisidėti ugdant naują lenktynininkų kartą ir susigyvenau su automobilių krosu, kuris tapo mielas ir artimas širdžiai. Dėl to visiems sakau, kad krosas yra sportas, kurį reikia pamilti, tai – gyvenimo būdas.
