Tarp gatvės ir salės krepšinio balansuojantis 24-erių krepšininkas su šypsena veide portalui tv3.lt teigė, jog dabar mieliau pasirinktų salės krepšinį. Tačiau rugsėjo mėnesį su Italijos Varezės „Openjobmetis“ komanda sutartį pasirašiusio O. Varanausko dabar laukia lemtingos kovos „3x3” gatvės krepšinio turnyro finaliniame etape Abu Dabyje.
Šiandien lietuvių ketvertas – O. Varanauskas, Vitalijus Lukša, Darius Tarvydas ir Giedrius Marčiukaitis – pradės kovas finaliniame FIBA turnyre.
„Norint išgyventi iš gatvės krepšinio reikia nuolat būti čempionu. Tik čempionai ir antros vietos laimėtojai gauna piniginius prizus, - pasakojo O. Varanauskas. – Nepamirškite, kad kelionės į turnyrus kainuoja, nemokamų viešbučių nėra, stambių rėmėjų neprisiviliojame. Kelionių išlaidas neretai tenka apsimokėti iš savo kišenių. „3x3” krepšinis yra sezoninis dalykas, vykstantis vasarą ir rudenį. Tad džiaugiuosi, jog spėju žaisti ir salėje, ir gatvėje“.
- Ar sudėtinga persiorientuoti iš gatvės į salę, iš salės į gatvę?
- Sudėtingiau šiek tiek būna persiorientuot iš salės į gatvę, kadangi labai skiriasi žaidimo tempas bei pražangų traktavimas. Tad po sezono salėje reikia kokių trijų ar keturių turnyrų „3x3“ turnyrų, kad pilnai priprastume prie gatvės krepšinio.
- Kaip manai, kuriame etape Lietuvoje dabar yra gatvės krepšinis – vaikystės, paauglystės, brandos?
- Deja, bet vis dar išgyvename vaikystės etapą . Taip, yra „Pieno žvaigždžių“ „3x3“ lyga, bet mums ne tokio modelio projekto reikia. Jis vyksta visiškai netinkamu metu. Reikia komercinių, gerai organizuotų turnyrų vasarą, reikia Lietuvos krepšinio federacijos įsikišimo, jos bendradarbiavimo su FIBA. Niekam Lietuvoje neįdomu, visi yra dideli skeptikai. Mes esame vienintelė Lietuvos komanda, kuri dalyvauja ir žaidžia pasauliniu mastu ir vieninteliai, kurie renka taškus bendrame FIBA „3x3“ pasaulio reitinge. Būtent dėl šios priežasties kitą vasarą Lietuva neturės vietos pasaulio „3x3“ čempionate - yra uždirbta per mažai taškų. Ir visa tai yra dėl pačios šalies pasyvumo. Reikia žmogaus, kuris ateitų ir užsiimtų „3x3“ krepšiniu, kuris tai kontroliuotų. Dabar tokio žmogaus neturime, todėl ir esame smėlio dėžėje.
- Šiek tiek prisiminimų – Baku žaidynės! Tada komanda sulaukė nemažai kritikos ir klausimų, kodėl būtent jūs atstovaujate Lietuvai. Tai skaudino?
- Seniai nebekreipiu dėmesio į tai, ką žmonės kalba. Mes einame savo keliu ir pildome savo svajones. Lietuviai geriau įspirs gulinčiam negu jam paduos ranką, kad padėtų atsistoti.
- Patekote tarp stipriausių 12-os pasaulio komandų – patys galite tuo patikėti?
- Tai yra trijų vasarų nuoseklaus darbo rezultatas, ėjome pamažu link to, pralaimėdami turnyrą po turnyrą. Paaukojome ir laiko, ir nervų, ir pinigų , bet viskas sugulė į savo vietas sunkaus darbo dėka. Dabar esame jauniausia komanda šiame stipriausiame pasaulio dvyliktuke. Tad manykime, kad mums dar viskas prieš akis.
- Atrodo, kad „3x3“ komandos nariai turėtų būti tarsi broliai, kurie vienas kitą supranta iš vienos žvilgsnio. Koks ypatingas sportinis jausmas sieja visą komandą?
- Būtent taip, vienas kitą pažįstame iki smulkmenų. Kartais mažiau talentingos komandos būtent dėka komandinės dvasios pasiekia skambių pergalių. „3x3“ yra labai emocionalus, būna daug pykčių žaidžiant, tad tarpusavio ryšys yra itin svarbus.
- Pameni pirmas savo „rungtynes“ kieme?
- Viskas prasidėjo Vilniaus pilaitės mikrorajone. Tada dar pamenu buvo parduotuvė pavadinimu „Pilaitė“ . Tai vyko netoli tos parduotuvės esančiame kieme. Iki penktos klasės gyvenimas virė kieme. Ištisas dienas žaisdavau su vyresniais kiemo draugais, o vakarais eidavau į Vilniaus krepšinio mokyklos treniruotes... Bet galiu drąsiai sakyti, kad užaugau besivaržydamas kieme. Tai buvo superinis laikas, visi kiemo vaikai nebuvo nuėję šunkeliais, viskas sukosi sporte. Būdavo žaidžiamas krepšinis, futbolas ir beisbolas. Nuolat varžydavomės.
- Kaip šiais metais tave pasitiko Italija, kur tęsi savo karjerą?
- Italija yra super! Pasaka, čia yra idealios sąlygos, puiki kultūra, puikus maistas ir puikios sąlygos sportavimui, aukščiausios klasės organizacija. Mano tikslas yra išsikovoti kuo daugiau minučių šį sezoną aikštelėje ir padaryti viską, kad įsitvirtinčiau Italijoje ilgesniam laikui aukščiausioje šalies lygoje. Tad kiekvieną dieną spaudžiu maksimumą iš savęs .
- Ko dabar palinkėtumei vaikams, kurie krepšinio abėcėlės mokosi gatvės aikštelėse?
- Žinote, gyvenimas viską „sustato“ į savo vietas. Reikia tik dirbti iš paskutiniųjų ir tikėti tuo, ką darai. O svarbiausia yra tikėti savimi tuo metu , kai daugiau niekas aplinkui tavimi netiki. Reikia nekreipti dėmesio į kitų blogus žodžius ar kažkokią neteisingą kritiką, pavydą, tiesiog turi eiti savo keliu sukandęs dantis. Tik taip gali daug pasiekti. O jeigu ir kažko nepasieksi, galėsi gyvent ramia širdimi, nes padarei viską, ką galėjai. Geriausias jausmas yra žinoti, kad padarei viską ir išspaudei viską iš savęs. Jaunam žmogui yra svarbiausia atrasti savo teisingą kelią, išsikelti sau tikslą ir siekti jo savo darbu. Privalai tikėti ir svajoti!
