Šiandien prasideda aštuntasis NKL sezonas. Čempionato atidarymo rungtynėse Alytaus “Dainavos" marškinėlius vilkės NBA rungtyniavęs (Memfio „Grizzlies“, Fynikso „Suns“, Niujorko „Kniks“) centro puolėjas Cezary Trybanski.
NKL duomenimis, C. Trybanski - aukščiausias krepšininkas 2012-2013 m. sezone, jo ūgis – 218 cm. Apie tai ir kitus dalykus – pirmasis lietuviškasis interviu.
- Cezary, tavo ūgis išties daro įspūdį. Iš kur toks atsiradai?
- Veikiausiai, kad savo įtakos turėjo genai – mano tėvukas Stanislovas dvimetrinis, mama Uršulė - 180 cm. Mano paties ūgis, jei tiksliai, dabar - 217 cm.
- Savo karjerą Lietuvoje pradedi būdamas 33-ejų. Koks tai etapas tavo gyvenime?
- Agentas pasiūlė kontraktą Alytuje, mielai atvykau. Džiaugiuosi nauja komanda. Kaip suprantu, krepšinis čia atgimsta, sieksiu prie to prisidėti. „Dzūkija“ – pirmoji mano komanda Lietuvoje ir trečioji Europoje, kai grįžau po karjeros JAV.
- Esi istorinis Lenkijos krepšininkas, pirmasis patekęs į NBA?
- Kiek žinau, juo turėjo tapti, spauda, krepšinio specialistai kalbėjo apie kitą kandidatą – mano bendraamžį, to paties ūgio centrą Wojciechą Myrdą. Kodėl Nr. 1 tapau aš – lėmė daug aplinkybių ir dar daugiau atsitiktinumų.
- Drįstum tai pavadinti laimingu krepšinio loterijos bilietu?
- Po keturių sezonų „MKS Pruszkow“ klube Lenkijoje tikėjausi naujos sutarties, tačiau treneris ar komandos savininkas turėjo išvykti, kontrakto laikinai nesudarėme, paskambinau vienam iš mane anksčiau kalbinusių agentų ir pasakiau norįs atvykti į JAV. Taip ir nutiko, o iš mano peržiūroje Klivlande dalyvavusių vienuolikos NBA klubų vėliau kreipėsi devyni. Tai buvo nerealus įvertinimas vaikiui, kuris krepšinį pradėjo žaisti vos prieš penkerius metus, o prieš šešerius buvo vos 168 cm ūgio.
- Čia tu apie save, Cezary?
- Taip, būdamas šešiolikos, ūgiu niekuo neišsiskyriau nuo kiemo draugų Varšuvoje ir dažniau žaidėm futbolą, ne krepšinį. Kai per metus išstypau iki 198 cm, klasės draugas pasiūlė lankyti krepšinį, taip ir padariau. Jerzy Kwasiborski buvo pirmasis krepšinio specialistas, pamatęs mane aikštelėje. Jis paklausė, ar noriu žaisti, gavęs teigiamą atsakymą pasakė, kad galiu treniruotis. Oranžinio kamuolio abėcėlės – nuo kamuolio varymo iki metimo - mane išmokė treneris Robertas Chabelski. Greitai sulaukiau ir pirmosios sutarties – su Varšuvos „Legia“. Deja, profesionalūs Lenkijos treneriai man neturėjo laiko, galbūt nemanė, kad iš manęs kažkas bus. Buvau priverstas laimės ieškoti JAV, kur įgijau profesionalaus krepšininko pagrindus.
- Po sėkmės JAV sunkiai atsišaukdavai į Lenkijos krepšinio rinktinės kvietimus?
- Tiesiog taip nutikdavo, kad rinktinės treniruočių stovyklos sutapdavo su mano pasirengimo programomis JAV ir mano asmeniniai bei nacionalinės komandos planai prasilenkdavo tai dienomis, tai savaitėmis.
- Prisimeni savo debiutą NBA, karjerą šioje lygoje?
- Debiutavau Memfio varžybose prieš Minesotos „Timberwolves“. Žaidžiau šešias minutes. Pirmuosius taškus įmečiau į Čikagos „Bulls“ krepšį, berods tai buvo dėjimas. NBA – turbūt daugelio krepšininkų svajonė. Aš netgi bėgdavau iš pamokų Lenkijoje, kad bent 15 minučių pažiūrėčiau „NBA action“ laidą. Ir visa tai tapo realybe. Įsivaizduodavau save paskutinėje, pigiausioje eilėje rungtynėse, kuriose žaidžia Michael Jordan. Ir ką – bilieto pirkti nereikėjo, žaidėm prieš Vašingtono „Wizards“, kurių gretose buvęs „burtininkas“ pasiimdavo kamuolį, komandos draugų paprašydavo pasitraukti ir vienas „darydavo“ taškus.
- Uždirbai gal ne tiek, kiek legendinis „Magic“, tačiau 4,8 mln. dolerių už vieną kontraktą – pakankama suma, kad sukeltų ir draugų, ir nedraugų susidomėjimą. Tau, kaip ir daugeliui jaunų talentų, matyt, svarbiausia buvo moralinė žaidimo NBA paskata, bet dabar klausiu apie finansus – materialųjį atlygį?
- Čia, Alytuje, „Dzūkijos“ klubas man suteikia visas sąlygas, aprūpina, tačiau buvo komandų po NBA, kuriose beveik visa buitimi turėjau rūpintis pats. Svarbiausia, ką suteikė NBA pinigai – psichologinį komfortą, kad traumos atveju turėsiu už ką gydytis. Pavyzdžiui, Čekijoje, kur rungtyniavau už „NH Ostravą“, 2011 m. rudenį buvau patekęs į situaciją, kai negalėjau vaikščioti. Turėjau arba pristabdyti profesionalo karjerą, arba rinktis nežinią, kurios perspektyvoje švietėsi invalido vežimėlis. Turėdamas galimybių, pasirinkau ne savęs alinimą, o sveikatą. Iki šių metų kovo išsigydžiau visus negalavimus ir dabar esu vėl pasiruošęs išbandymams.
- Kuo dar buvo naudingi NBA uždirbti milijonai?
- Kadangi neišlaidavau, nepirkau brangiausių automobilių ar kitų „žaisliukų“, nusprendžiau atsilyginti mane palaikiusiems tėvams – Lenkijoje jiems nupirkau namą, o sau – pastogę JAV.
- Į Alytų atskridai iš JAV. Kokios šalies gyventojas esi?
- Alytuje dabar gyvenu „Seno namo“ viešbutyje, laukiu iš JAV atskrendant draugės. Kaip ir aš, ji – lenkė, kilusi iš netoliese nuo Lietuvos esančio Olecko miestelio. Dabar „Dzūkija“ mums ieško didesnių apartamentų, įsikursime ten, kur pasiūlys klubas. Šiaip gyvenam tarp JAV ir Lenkijos. Tėvynėje, kur tėvai, giminės, norėčiau įsikurti vėliau. Pagrindiniai namai tarpsezoniuose –JAV, ten vasarą nėra problemų dėl treniruočių aikštelių, priešininkų, kitų sąlygų profesionaliai rengtis sezonui. Amerikoje ne tik treniruojuosi, bet žaidžiu - NBA „Development“ lygoje (NBDL) rungtyniavau už „Tulsa 66ers", „Reno Bighorns“ komandose.
- NBDL sužaidei apie pusšimtį rungtynių, NBA - su „Grizzlies“, po to su „Suns“ ir „Kniks“ dalyvavai 56-iose dvikovose, sužaidei 22-ose, turėjai naują 600 tūkst. dolerių kontraktą su Toronto „Raptors“. Tai daug ar mažai per tavo karjerą JAV lygose?
- 2002-aisiais, po vasaros peržiūros, kilus netikėtai dideliam NBA klubų susidomėjimui manimi, nusprendėme pasirinkti Memfio„Grizzlies", kurioje, kaip tikėjomės, pavyks rungtyniauti, o ne būti rezerve. Visgi, vėliau teko taikytis su ne pirmo numerio vaidmeniu. Pagrindiniu smuiku ten griežė Pau Gasolis ir kiti aukštaūgiai. Traumos ar kiti dalykai, deja, neleido man Amerikoje atsiskleisti taip, kaip norėjosi.
- Dabar esi Lietuvoje. Ne NBA, NBDL, o antroje pagal pajėgumą mūsų šalies lygoje – NKL. Jos atstovai tau, Cezary, paruošė specialų klausimą: kodėl tu Lietuvoje, Alytuje, kaip jautiesi čia atsidūręs ir kokių planų turi artėjančiam sezonui?
- Taip, dabar esu Lietuvoje. Pirmiausia – kaip jaučiuosi. Nustebęs. Žinojau, kad jūsų šalis nedidelė, bet kad tokia maža - nepamaniau. Bet čia juk žaidžiu krepšinį, o jis visame pasaulyje toks pat – du krepšiai ir penki prieš penkis. Antra – kodėl aš čia? „Dzūkija“ mane pakvietė ir pasiūlė geras sąlygas. Dėl planų – taip, aš žaidžiau NBA klubuose, bet juk ne tai padės „Dzūkijai“ įveikti priešininkus. Dėl to, kad aš iš NBA – varžovai iš kelio prie krepšio nesitrauks, savo ir komandos pajėgumą reiks įrodyti darbu aikštelėje.
- Cezary, tau ir komandai sėkmės NKL sezone. Ko dar tau palinkėti?
- Sveikatos ir ... daugiau nei dvimetrės lovos. Dažniausiai, kai nesu namuose, tenka ilsėtis ant 200 cm ilgio lovų. Laimei, viešbučiuose dažnai jos būna dvigubos, tai „užsiskersuoju“ ir normaliai išsimiegu. Namuose pas mane – 220 ir 240 cm ilgio lovos.
Kalbėjosi Darius Babijonas
