16-metis kaunietis Tomas Laurušas yra nauja Lietuvos šachmatų sporto viltis. Neseniai Stambule vykusioje Jaunų šachmatininkų pasaulio olimpiadoje vaikinas iškovojo sidabro medalį pirmojoje lentoje, o dar anksčiau vykusiame Europos jaunų šachmatininkų čempionate jis tapo bronzos medalio prizininkas, teigiama pranešime spaudai.
Interviu metu T. Laurušas atskleidė, kas jam padėjo pamėgti šachmatų sportą ir ko trūksta, kad Lietuvoje atsirastų ir daugiau perspektyvių šachmatininkų.
Esate vienas perspektyviausių Lietuvos šachmatininkų, nors Jums vos 16 metų. Ar amžius šachmatininkui nesvarbus?
Žinoma ne, svarbiausia – darbas. Be to, labai svarbu yra tavo treneris, tėvai, rėmėjai – be jų sunku būtų ką nors pasiekti, kaip ir be tobulėjimo dalyvaujant tarptautiniuose turnyruose ir stiprių varžovų.
Kiek metų žaidžiate šachmatais ir kas paskatino pradėti?
Šachmatais pradėjau žaisti nuo penkerių su puse. Tuomet, dar darželyje, į pirmąjį šachmatų užsiėmimą mane nusivedė sesė. Iš pradžių ragino tėvai, nes pats labai nenorėjau. Tuo metu, neturėjau pasirinkimo, tačiau vėliau pasirodė tikrai įdomu. Kai pradėjo sektis, šis užsiėmimas ėmė labai patikti ir savo amžiaus grupėje ėmiau iškovoti pirmąsias vietas.
Kas dar be tėvų padėjo jums iškovoti dabartinius jūsų pasiekimus?
Būdamas vienuolikos metų, kurį laiką buvau užsilikęs savo lygyje, tuomet treneris Laimutis Šolys ėmė mane treniruoti, vežioti po varžybas, supažindino su tikrais šachmatais ir taip iš gilumos „ištraukė“ į viršų.
Ką suteikia dalyvavimas tarptautinėse olimpiadose ir čempionatuose? Ar važiuojate nusiteikęs grįžti tik su puikiais rezultatais, ar visgi svarbiau įgauti patirties, paklausyti vyresniųjų kolegų patarimų ir pan.?
Reikia įvertinti turnyre dalyvaujančių varžovų stiprumą – jeigu jauti, kad esi pakankamai stiprus, kad laimėtum, tuomet, be abejo, nori grįžti su medaliais ir sieki aukso. Tačiau bet kuriuo atveju, labai svarbi yra ir įgyjama patirtis. Kartais pabendrauju ir su suaugusiųjų rinktinės kolegomis, išgirstu ir jų patarimų, tik kad aš retai jų paklausau... Dažniausiai atrodo, kad būtent tu esi teisus ir kol nenudegi, tol nepasimokai.
O kaip dėl šachmatais žaidžiančių jūsų bendraamžių – jie dažniau tampa jūsų draugais ar konkurentais?
Tuo metu, kai žaidžiu, mano šachmatų lentos draugai tampa konkurentais. Nesvarbu, kas jie tokie – žaidimo metu jie tampa mano varžovais, kuriuos stengiuosi nugalėti.
Kaip manote, kokią įtaką turėtų šachmatininkų pasiekimams mokyklų programose atsiradusios šachmatų pamokos.
Manau, tai lemtų, kad Lietuvoje atsirastų ne tik daugiau šachmatais žaidžiančių žmonių, bet būtų sudarytos sąlygos ir naujų talentų atsiradimui. Po kelerių metų stipresnė taptų ir mūsų rinktinė. Tikėtina, kad talentingiausi iš tų, kurie turėtų progą susipažinti su šachmatais, vėliau pasirinktų ir rimčiau treniruotis. Tačiau juk žaidimas šachmatais yra labai naudingas net ir tiems, kurie visai neplanuoja tapti profesionalais. Šio užsiėmimo metu yra ypač lavinamas mąstymas, atmintis, o tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų visose kitose srityse. Galvoju, kad tokios mokyklose atsiradusios pamokos labai prisidėtų prie šio sporto populiarinimo ir netrukus visi įsitikintų šachmatų nauda. Kažkiek tuo susidomėjusių vaikų jau ir dabar yra, tai jų atsirastų tikrai daugiau.
Tam, kad taptum šachmatų didmeistriu, daugiau reikia atkaklaus darbo ar visgi įgimto talento?
Gabumai yra labai svarbūs – atmintis, net ir vaizduotė daug lemia. Reikia visko, nes jeigu kažko pritrūksi, tai sunku bus ką nors pasiekti.
Jums padeda ir talentas, ir didelis darbas. O kaip manote, ko trūksta jauniesiems jūsų kolegoms? Galbūt tam tikros paramos stygių jaučiate ir pats?
Visi jaučiame tos paramos trūkumą. Juk kiekvienam svarbu kuo daugiau patirties pasisemti ir tarptautiniuose turnyruose, nes jeigu niekur neišvažiuosi, tai vien to įdėto savo darbo pasiekimams nepakaks. Šiuo atžvilgiu situacija Lietuvoje prasta – valstybė skiria labai mažai pinigų, nelabai randam rėmėjų ir sunku išvažiuoti. Tiesiog vieni yra tvirtai yra užsibrėžę žaisti, nepaisant nieko, o kitiems to pasiryžimo galiausiai pristinga. Kiekvienam savo.
Įvertinkite – kokia, jūsų nuomone, šachmatų ir šachmatų sporto situacija Lietuvoje dabar ir kokią jai prognozuotumėte ateitį?
Atrodytų, šachmatai tikrai yra ta sritis, kuriai valstybė turėtų skirti pakankamai dėmesio, bet pas mus taip nėra. Toks jau požiūris... Be abejo, mes turime tikrai garsių nusipelniusių šachmatininkų, bet tų pavienių žaidėjų neužtenka, juk reikia ir komandų. Kitos šalys šachmatų sportui skiria kur kas daugiau dėmesio, jų bendruomenės plečiasi. Kartais atrodo, kad Lietuvoje šachmatai yra „nulis“. Žmonės žino, kas tai yra, bet tai jiems nieko nereiškia – pirmoje vietoje krepšinis ir tiek. Lietuvoje yra augančių šachmatininkų, bet kas būtent iš jų užaugs – dar neaišku. Tai nulems ir jų tėvų, ir jų pačių pasirinkimai.
O koks jūsų laisvalaikis, galbūt turite ir daugiau hobių?
Hobių, be abejo, yra, tik ne visada pavyksta jiems skirti laiko. Mėgstu būti su draugais, patinka žaisti krepšinį, lauko tenisą, tačiau dažnai tenka išvažiuoti į varžybas, tada tenka viską palikti. Retkarčiais dėl to būna šiek tiek liūdna. Kita vertus, tas mano keliavimas ir pažinimas yra tikrai įdomus ir labai paįvairina gyvenimą.
Kokių tikslų siekia jaunas šachmatininkas, kuriam prognozuojama puiki sporto ateitis?
Pagrindinis siekis – laimėti savo amžiaus kategorijoje Europos ir pasaulio čempionatuose, tada patekti į kažkokius kitus klubus, gauti pakvietimus ir, žinoma, tapti didmeistriu.
