Ko gero, nėra kultūros, kuri nevertintų vienos iš didžiausių žmogaus vertybių – sąžinės. Tiesa, pirmykštėse tautose vietoj „sąžinė“ vartota „širdis“. Senovės Egipto tekste skaitome: „Širdis yra puikus liudytojas“, ir niekam nevalia nusižengti tam, ką ji sako: „žmogus turi baimintis nesilaikyti jos vadovavimo“.
Sąžinė visiems yra duota, tik, deja, ne visi žinome/mokame/norime tinkamai ja naudotis. Dauguma mūsų, nors gyvena laisvoje šalyje, elgiasi stulbinamai: žodžiai prasilenkia su darbais, darbai – su deklaruojamomis mintimis... Negaliu patikėt, nenoriu tikėt, kad esame puolę taip žemai, kad „žmogaus širdies balsas“ liepia netinkamai dirbti, vartoti alkoholį ir sėst prie vairo apsvaigusiam, vogti, prievartauti, naudoti fizinį smurtą, priimti neteisėtus sprendimus, įtakoti įstatymų leidybą, atstovaujant atskiroms interesų grupuotėms, o ne Lietuvos piliečiams. Kur slypi tokio iškreipto elgesio šaknys?
Didžiausio priekaišto – prasilenkimo su sąžine – sulaukia Seimo nariai. Gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis net iškabą siūlo prie Seimo pakabinti: „Žmogau, turėk sąžinės“. Žinoma, galima būtų sutikti su profesoriaus siūlymu, tačiau su išlyga: kodėl minėtąjį užrašą vertėtų kalti tik ant Seimo sienos? Galime parengti ir patvirtinti pačius tobuliausius įstatymus, tačiau, jei teisėjai – teisingumo sargai – klastoja parašus, rezultatai bus ne tik apgailėtini, graudūs, bet ir pavojingi.
Visi kaip vienas aukšti valstybės pareigūnai deklaruoja einą su savo sąžine koja kojon. Būtų gražu, jei tame sakyme būtų bent pusė tiesos... Pavardėm nevardinsiu, juk visi skaitome ir mąstome, tačiau man susidarė įspūdis, kad dažniausiai apie išskirtinį sąžiningumą ima porinti tie asmenys ir tuomet, kai nuo jų savanaudiško, net su įstatymais prasilenkiančio elgesio ir darbų visuomenei pradeda darytis koktu. Ne vien dėl to, kad tūlas „sąžiningasis“ pasidarbavo taip, kad juo net atitinkamos tarnybos ima domėtis. Beje, ir deja, tačiau ir šios ne visada dirba sąžiningai: suveikia nuorodos iš aukščiau, panaudojamos didžiausios išmoningumo galios bei įstatymai pritaikomi taip, kad paslėptų aiškiausiai matomą nesąžiningą veiklą. O tada, išvengus teisėto atpildo, galima garsiai šaukti: ką čia kalbate nesąmones, šmeižiate!
Visuomenei kirba daug klausimų. Pavyzdžiui, kuris iš mūsų valstybės ministrų sugebėjo praturtėti 170 mln. litų? Arba dar paprastesnis: kodėl sąžiningasis Seimas negali sukontroliuoti sau pavaldžių institucijų ir kodėl įvyksta tokie akibrokštai ten, kur turėtų būti ideali tvarka?
Kad ir policijoje. Labai toli nesižvalgykime – žvilgterėkime į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Ar teko kam girdėti, kad komisaras sąžiningai vykdo savo pareigas, o jo pavaldinys planuoja žmogžudystę? Klausiate, kodėl tada žmonės kreipiasi į teisėsaugos institucijas? Atsakymas aiškus – jie tikisi teisėtos pagalbos. Tačiau, kai pareigūnas, dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, nukentėjusiojo nuo transporto priemonės vagišių paklausia: „Ar jau susimokėjai, ar atsiėmei?“ – rankos nusvyra net stipriausiajam.
Prieinama iki tokio absurdo, kad apšmeižtas, pažemintas žmogus gauna teismo nutartį, kuri yra neskundžiama, o jos tekste sakoma, kad teisiamasis „sąžiningai klydo, pateikdamas melagingą informaciją...“ Negana to, nukentėjusysis dar išgirsta, kad jis yra labai naivus, jei nežino, kad „jo“ byla galimai kuruojama buvusio generalinio prokuroro A. Valantino, kuris, nors ir postą praradęs, bet galimai įtaką teisinėje valstybės sistemoje išlaikęs, todėl galbūt kuruoja rasto vinčesterio ir šovinių arsenalo tyrimo eigą... O kiek dar galimų kitų kuravimų, kad ir žymiosios „samanų“ bylos.... Niekas nesikeičia – netinkamas generalinio prokuroro pareigoms, bet tinkamas teisėjo. Na ir kas, kad galimai sąžinę praradusio teisėjo sprendimas gali žmogui stuburą sulaužyti... Skaičiau spaudoje, kaip šis teisėjas priimdamas sprendimus galimai suvedinėja sąskaitas su ankstesniame kelyje pasimaišiusiais jam nepalankiais asmenimis.
Kaip paaiškint pareigūnų neveiklumą, jei ne kažkieno „nuleista“ nuoroda iš „viršaus“? Būkim protingi – net daktarų gaujos atstovus baudžia už neteisėtą ginklo laikymą. O palei Telšius eilinis ginkluotas (ačiū Dievui – šiuo momentu jau ne) kaimietis trejus metus vaikšto ir nuogą užpakalį rodo visiems, kam netingi. Tuo metu vis tęsiasi teisminis procesas, nes Telšių apylinkės teisėjai iki šiol atrodo – tai ji ir nurodo teismo nutartyje, ‑ kad rodyti nuogus pasturgalius kaimynams – visuomenės norma, gražiai deranti su dorove. Ar galima tikėtis absurdiškesnių dalykų?
Jokiu būdu nesiūlau ieškoti valstybinių įstaigų darbo broko ir prikalinėti iškabas „Žmogau, turėk sąžinės“. Tačiau taip pat nemėginu apginti Seimo kolegų, nei savęs. Nesiekiu nei populiarumo, juolab tautiečių priešiškumo, noriu, kad suvoktume, jog Seimas – tai ne vien tik sukčių, vagių, niekšų, išpreparuotos sąžinės žmonių darbo vieta. Nors visi žinome patarlę – „deguto šaukštu medaus statinę pagadinsi...
Kreipiuos į Jus, gerbiamieji, jei ir Jums taip pat šiandien skaudu dėl to, kas mūsų šalyje vyksta – stabtelėkime valandėlę ir susimąstykime: prisiminkime Baltijos kelią, Sausio 13-ąją, Kovo 11-ąją... Kokie tada buvome... Gal labai naiviai šie žodžiai šiandien skamba, bet nebijau atrodyti naivus. Gal iš tiesų naivus, kad mane labai trikdo, jog mūsų šalyje tapo neįprasta daryti kažką tikra, nuoširdaus, nes tai įvertinama įtariai, ieškant „antrojo dugno“. Nors elgtis teisingai, dorai – žmogaus prigimtin įrašyta.
Noriu pakviesti visus susitelkti, o gal net pabandyti nusimesti visuotino įtarumo kaukę ir neieškoti visur vien neigiamų dalykų, žinoma, neužsimerkti prieš blogybes. Padėkime vieni kitiems būti sąžiningais, girdinčiais ne tik savo, bet ir šalia esančio širdies balsą. Ir įsidėmėkime, kad išskirtinis negatyvus požiūris nuveda labai netoli, netgi valstybę.
Tiesa, manau, kad nebūtina priminti, jog einant šviesos kryptimi eiti reikia koja kojon su sąžine.
