Vairavimo instruktoriaus, eksperto Artūro Pakėno teigimu, žvyru „dengtų” kelių vis dar netrūksta, o sutikus tokį kelio ruožą svarbiausia įvertinti sukibimą – čia jis, lyginant su asfaltu, ženkliai mažesnis.
„Pasiekus žvyrkelį dažnas neįvertina savo, kaip vairuotojo, galimybių, ir greičio nesumažina. Reikia atsiminti – sukibimas ir trintis važiuojant žvyru žymiai sumažėja, todėl automobilis labiau „plaukioja” ir tampa sunkiau valdomas.
Net ir profesionalams tokie kelio ruožai negarantuoja saugumo. Ko gero, ne veltui dabar taikomas 70 km/h ribojimas. Nelabai suprantu, kaip netolimoje praeityje tautiečiai žvyru legaliai „raižė” beveik 100 km/h greičiu. Juk tai – rimtas pavojus”, - kalbėjo A. Pakėnas
Vairavimo mokytojas žvyro dangą lygina ir su puriu sniegu. Šios dvi dangos, A. Pakėno nuomone, pačios iš savęs reikalauja sulėtinti greitį ir nelipti „sau virš galvos”.
Taip pat ekspertas nurodo ir dar vieną, kiek dažniau pasitaikantį, iššūkį vairuotojams – asfaltinė kelio dangą po liūties. Tokiu atveju, visų pirma, patartina vengti staigių judesių ir, jei įmanoma, gilesnių balų.
„Gausiau palijus asfaltinė kelio danga neišdžiūna iš karto, todėl, ypač pirmos kelios minutės po liūties turi būti įvertintos tinkamai.
Manau, važiuojant nedideliu greičiu, kelio danga ir būklė nėra labai svarbi. Svarbiausia čia – pats vairuotojas ir jo situacijos vertinimas. Žinoma, po lietaus susidaro ir gilesnės balos, o jos tikrai kelia nemalonumų – automobilis tampa „mėtomu” dėl padidėjusios traukos ir ratų blokavimo”, - dėstė patyręs vairuotojas.
Pašnekovo nuomone, taisyklė numeris vienas keliuose – tinkamas greičio pasirinkimas ir leistinų normų laikymasis. Nepervertinant savo jėgų ir ambicijų, kelio danga kelionės metu didesnių kėblumų kelti neturėtų.
Šiais metais, Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, šalies keliuose žuvo trimis žmonėmis daugiau, nei praėjusiais metais per tą patį laikotarpį.
