Apie instruktoriaus darbo subtilybes pasikalbėjome su šios profesijos atstovu Andriumi Bonakeriu.
- Kodėl pasirinkote šią profesiją?
- Nuo pat mažų dienų mane domino technika, automobiliai, tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galiu tapti instruktoriumi. Laikui bėgant įgijau patirties valdyti sunkųjį transportą, todėl įvertinęs savo gebėjimus ir asmenines savybes, nusprendžiau surizikuoti ir tapti vairavimo mokytoju. Iškart panorėjus juo tapti neįmanoma. Turėjau įvykdyti visus keliamus Valstybinės Kelių Transporto Inspekcijos (VKTI) reikalavimus. Dirbu šį darbą jau ne vienerius metus ir dėl savo pasirinkimo nei kiek nesigailiu. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie saugesnio eismo keliuose dirbdamas man patinkantį ir įdomų darbą.
- Kaip atrodo jūsų darbo diena?
- Kiekviena darbo diena yra kažkuo skirtinga, įdomi ir ypatinga. Vairavimo pamokos pradedamos ryte, kai pagrindinėse gatvėse formuojasi automobilių spūstys. Tuo metu stengiuosi rinktis geresnius įgūdžius turinčius mokinius, kad vairavimo pamokos netrukdytų bendram eismo saugumui. Šis paros metas yra tinkamiausias laikas mokytis priimti tinkamus sprendimus intensyviame eisme. Dienos metu, kai geras matomumas, mokomės vairuoti žiedinėmis sąnkryžomis, aplankome vienpusio eismo gatves, statomės automobilį į tikras prekybos centrų parkavimosi vietas ir t.t. Kai prastas matomumas, lyja, sninga, rūkas, pamokos vyksta gatvėje. Vairuotojas turi mokėti vairuoti įvairiomis eismo sąlygomis ir suprasti, kad dėl slidžios kelio dangos reikia paisyti papildomų atsargumo reikalavimų. Apie vidurdienį, pailsėjęs ir pasistiprinęs, toliau kimbu į darbus. Važiuojame į mokymo aiškteles, laikome galutines vairavimo įskaitas, važiuojame pajusti greitkelio ar autostrados eismo ypatumus.
- Kas šiame darbe labiausiai patinka?
- Galimybė bendrauti su įvairiais žmonėmis. Amžiaus, išsilavinimo, patirčių, pasaulėjautos ir vertybių nuostatų įvairovė tarp į vairavimo kursus ateinančių žmonių yra itin plati. Laimingi žmonių veidai išlaikius vairavimo egzaminus iš pirmo karto dar labiau skatina siekti geresnių rezultatų ir kokybės šiame darbe. Darbas nėra nuobodus, jame kupina įvairiausių netikėtų eismo situacijų. Esu žmogus, kuris negali sėdėti vienoje vietoje, todėl neįsivaizduoju geresnio ir man labiau patinkančio darbo.
- Kas nepatinka? Ką norėtumėte patobulinti?
- Visuomenės požiūris į vairavimą. Rytų Europai būdingą mentalitetą turi ir mokiniai. Jis labai giliai įskiepytas, todėl be galo sunku pakeisti požiūrį, suformuoti modernų, sveiką supratimą apie savęs ir kitų tausojimo svarbą. Dažnai mokiniai išmoksta tik to, kaip turėtų elgtis kelyje, o gavę vairuotojo pažymėjimą, dalyvauja eisme visai kitaip, nei buvo mokomi. Vairavimo instruktorius duoda pagrindus ir nukreipia tinkama linkme pradedančiuosius vairuotojus, o visuomenė ir artimiausi žmonės, rodydami tinkamą pavyzdį, turėtų skatinti ir toliau gerbti, saugoti ne tik save, bet ir kitus eismo dalyvius.
- Ar ne per ilgos darbo valandos? Ar pavyksta išlaikyti dėmesį visų mokinių pamokų metu?
- Tikrai ne. Darbo valandas ir dienos grafiką planuoju pats. Valandų kiekis negali peržengti kokybiško darbo ribų, o ji kiekvienam instruktoriui gali būti skirtinga, todėl yra galimybė individualiai koreguoti darbo valandų skaičių. Grafikas yra sudaromas atsižvelgus ne tik į paties interesus, bet ir į mokinio galimybes vairuoti. Dėmesį išlaikyti padeda pertraukos. Planuodamasis darbo dieną, tarp pamokų, susiplanuoju vieną arba dvi pertraukėles po 30 minučių. Jos yra pagrindas poilsiui, tai vėliau turi didelę įtaką dėmesio išlaikymui ir pamokos kokybei.
- Kokius mokinius vertinate labiausiai?
- Labiausiai vertinu mokinius siekiančius išmokti visavertiškai dalyvauti eisme, turinčius ne paviršutinę motyvaciją ir požiūrį į eismą. Instruktoriaus darbas nėra vien tik išmokyti valdyti automobilį ir vadovautis kelių eismo taisyklėmis, bet įdiegti saugų, racionalų ir kultūringą vairavimo stilių. Turintis tokius siekius ir nuoširdžiai besidomintis mokinys yra vertesnis nei turintis stiprius gabumus, bet menką arba paviršutinę motyvaciją.
- Koks mokinių elgesys jums nepatinka?
- Dažnai yra susiduriama su skubėjimu ir savo galimybių pervertinimu. Pradedantysis vairuotojas jau po kelių vairavimo pamokų ar netgi pirmo išvažiavimo į gatvę metu stengiasi pasiekti maksimalų leistiną greitį arba netgi jį viršija. Susidarius sudėtingai eismo situacijai yra bandoma ją išspręsti važiuojant per dideliu greičiu, neapsunkinant savęs veiksmais, kurie yra būtini saugumui kelyje užtikrinti. Kita dažnai pasitaikanti problema – motyvacijos stoka ir tingėjimas. Yra atvejų, kada tas pats mokinys neatvyksta į vairavimo pamoką net kelis kartus iš eilės, o pačių pamokų metu juntamas teikiamos informacijos atmetimas ir nesiklausymas. Mano noras išmokyti kartais būna didesnis nei mokinio noras išmokti.
- Sunkiau mokyti visai nemokantį ar tą, kuris jau turi kažkiek vairavimo įgūdžių?
- Kartais yra lengviau išmokyti vairuoti „nuo nulio“, nei „taisyti klaidas“, kurias mokinys įgijo anksčiau. Lengviausia yra mokyti tą mokinį, kuris turi didelį norą ir motyvaciją, tačiau dar nėra vairavęs. Tokie mokiniai greičiau perima tinkamą vairavimo kultūrą, transporto priemonės valdymą. Su jais nereikia gaišti laiko netinkamų įgūdžių šalinimui. Tokių įgūdžių šalinimas paprastai užtrunka daug ilgiau nei naujų įdiegimas. Kiek rečiau pasitaikantys atvejai – kada mokinys buvo mokomas tinkamai, tokiu atveju su juo galima pasiekti išties didelių rezultatų. Pradedantysis vairuotojas labiau jaučia eismą, geriau orientuojasi sudėtingose situacijose ir greičiau priima tinkamus sprendimus. Tačiau jeigu nesate tikri dėl savo turimų įgūdžių, tuomet naujo vairuotojo rengimą geriau patikėti tos srities profesionalams – vairavimo instruktoriams.
- Instruktoriaus darbas reikalauja daug kantrybės. Kur jos semiatės?
- Kantrybės reikia, tačiau ne tiek daug, jeigu instruktorius turi tinkamą požiūrį ir asmenines savybes šiam darbui atlikti. Kaip ir visus kitus, šį darbą dirbti gali ne kiekvienas. Į darbą, mokinį, jo sėkmes ir nesėkmes reikia žiūrėti kaip į įššūkį. Mokinys, kuriam išmokti vairuoti sekasi blogai, suteikia galimybę instruktoriui gerinti savo gebėjimus mokyti, ieškoti naujų metodų ir priemonių (tame tarpe ir netradicinių). Klaidinga manyti, jog tai yra monotoniškas darbas. Kiekviena diena yra naujas įššūkis, naujų darbo metodų ieškojimas.
- Kaip manote, kokias klaidas daro instruktoriai?
- Primityvus požiūris į dalyvavimą eisme. Mokoma valdyti transporto priemonę pamiršus, kad vairavimas yra dalyvavimas eisme, o dalyvavimas eisme – eismo dalyvių bendravimas su visomis bendravimo subtilybėmis. Mokiniai turėtų būti įtraukiami į kitų eismo dalyvių vaidmenis: pėsčiojo, dviračio vairuotojo, kito vairuotojo. Mokymas vairuoti turėtų būti visapusiškas. Kita problema – „aklas“ mokinių ruošimas išlaikyti egzaminą. Aikštelėje atliekant manevrus yra mokoma orientuotis naudojantis kuoliukais, kurių realiose eismo sąlygose nėra. Vairavimo mokymas vyksta tik tose gatvėse ir sankryžose, kuriose yra egzaminuojami būsimi vairuotojai. Nėra ugdomas savarankiškas vairavimas, kurio metu pradedantysis vairuotojas pats bando pasiekti kelionės tikslą.
- Ką norėtumėte patobulinti savyje profesiniu aspektu?
- Psichologines žinias. Psichologija yra neatsiejama kasdienybės dalis vairavimo instruktoriaus darbe. Kiekvienas mokinys yra individuali asmenybė, su ja reikia mokėti bendrauti, tinkamai suvaldyti stresines situacijas ir pasirinkti tinkamiausius mokymo metodus. Prieš pradėdamas dirbti žinojau, kad tai - išskirtinis darbas, tačiau nebūčiau pagalvojęs, kad reikės tiek psichologinių žinių. Manau, kad ilgainiui daugelis vairavimo instruktorių tai patvirtina.
