Tiesa, tyrimas netikėtai atskleidė ir kitą įdomų faktą – vairuotojai, kurie vairuodami kalba, kad ir su greta sėdinčiais keleiviais ar per laisvų rankų įrangą, taip pat važiavo pastebimai lėčiau. Vadinasi, vairuotojus išblaško ne pats kalbėjimas telefonu, o kalbėjimas bendrai.
Tyrimo bendraautorius, Jutos universiteto psichologijos profesorius dienraščiui „The New York Times“ teigė, kad nors pora kilometrų per valandą ir neatrodo kaip reikšmingas greičio sumažėjimas, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad statistiškai bent 1 iš 10 vairuotojų vairuodami kalba ir galiausiai tai lemia gerokai didesnes spūstis, prailginančias vidutinės kelionės laiką 5-10 procentų. Juo blogiau patiems pokalbių mėgėjams, nes dėl šio įpročio per metus jų kelionės gali prailgėti net apie 20 valandų.
Mokslininko nuomone, taip yra, nes kalbantieji telefonu yra linkę vairuoti lėčiau ir toks elgesys lemia suprastėjusį reakcijos laiką. Todėl, jei vienas automobilis važiuoja lėčiau, sulėtinti greitį priversti ir už jo važiuojantys automobiliai.
Be kita ko išsiaiškinta, jog kalbantieji telefonu spūstyse juda 2-3 proc. lėčiau, rečiau persirikiuoja į kitas kelio juostas ir yra labiau linkę sekti paskui kitus lėtai važiuojančius automobilius. Žvelgiant iš gerosios pusės, pasirodo, kad šie vairuotojai, labiau tikėtina, laikysis saugaus atstumo.
Tad nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mažesni važiavimo greičiai bei didesnio atstumo laikymasis nuo kitų transporto priemonių tik padidina visų eismo dalyvių saugumą, iš tikrųjų yra priešingai. Svarbiausias faktorius eismo saugumui tokiame vairuotojų įprotyje yra suprastėjusi reakcija.
Tyrimai rodo, jog vairuotojai, kalbantys telefonu, turi daug didesnę tikimybę pakliūti į avariją ir rimtai susižeisti. Tad siekiant sumažinti spūstis bei prisidėti prie visų eismo dalyvių saugumo – verčiau šio įpročio atsisakyti.
