Išgirdus ką nors sakant „jis toks kompleksuotas“ arba, atvirkščiai, „žiūrėk, jis visai neturi kompleksų“, visiems iškart aišku: pirmasis labai sudėtinga, komplikuota asmenybė, o kitas – itin nuoširdus.
Tačiau kas gi tie kompleksai analitiniu požiūriu, ką turėjo galvoje kompleksų teorijos pradininkas šveicarų psichiatras C. G. Jungas, kurio sukurta analitinė psichologija kadaise taip ir buvo vadinama „kompleksų psichologija“?
Jo teigimu, pažvelgus į žmogaus pasąmonę, matyti, kad ji knibždėte knibžda kompleksų ir kompleksiukų. Vaizdžiai kalbant, tai mūsų vidiniai vaizdiniai, dauguma susiformavę dar ankstyvoje vaikystėje.
Kaip vyksta toks vidinių vaizdinių arba kompleksų gimimas? Anot C. G. Jungo, ką tik gimęs kūdikis jau yra pasirengęs (ši vidinė parengtis yra archetipinė) turėti motiną, tėvą, vėliau – būti mokinuku, bendrauti su autoritetu, palaikyti erotinius ryšius ir t. t. Tačiau tik konkretūs ir kiekvienam unikalūs santykiai „aplipdo“ tas parengtis asmenine patirtimi, sukuria tik mums būdingą emociškai „įkrautą“ vaizdinį – unikalų kompleksą.
Pavyzdžiui, pagal konkretų santykį su motiniškom figūrom – mama, močiute, aukle ar kita svarbia moterimi – formuojasi vidinis motinos paveikslas, kuris iš dalies skirsis nuo objektyvios mūsų motinos. Būtent šis vaizdinys lydės mus visą gyvenimą, ir kam nors tik ištarus žodį „mama“, dar prieš iškylant atmintyje konkrečiam jos prisiminimui, jau imsime jausti tam tikrą daugybę atspalvių turinčią emociją – visa tai, kas nupinta iš daugybės prisiminimų, buvimo kartu akimirkų arba prisiminimų, kaip jų trūko.
Tokio vaizdinio šaknys – dar kūdikystėje, kai mes dar nemąstėme, o tik jautėme. Būtent motinos kompleksas lemia mūsų pasitikėjimą savimi, ar jaučiamės pasaulio priimami ir kiek patys gebame rūpintis, auginti, puoselėti, teikti prieglobstį ir erdvę kitam. Jei dominuoja priimančios, palaikančios motinos vaizdinys, tai ir save galime priimti tokius, kokie esame. Tačiau susiformavus neigiamam motinos vaizdiniui jausime, kad ir pasaulis mūsų tarsi „nenori“.
Panašiai formuojasi tėvo ir įvairūs kiti vaizdiniai. C. G. Jungas dar išskyrė tokius visiems žmonėms būdingus kompleksus: herojaus, autoriteto, personos (socialinės kaukės), animus ir animos (vyriškumo ir moteriškumo).
Tvarka ir betvarkė vidinėje imperijoje
Kalbėdamas apie vidinį žmogaus pasaulį, C. G. Jungas mėgo prilyginti jį imperijai, kurios valdovas yra mūsų sąmoningasis „aš“, realistiškasis ego. Toje imperijoje žemės padalintos, jas valdo daugybė kunigaikštukų (kompleksų). Kol didysis valdovas palaiko ryšį su mažaisiais, kol jie klusnūs ir geranoriški, tol šalyje klesti tvarka ir ramybė. Tačiau neretai vienas ar kitas siaurai matantis kunigaikštukas sukyla prieš valdovą ir kėsinasi jį nuversti.
Tokiu atveju kompleksas gali užvaldyti ir užimti ego poziciją. Tie mažieji kunigaikštukai gali susivienyti arba, atvirkščiai, peštis tarpusavyje. Pastaruoju atveju daug energijos žmogus išeikvos vidinėms kovoms ir jausis išsekęs be jokios išorinės priežasties. Tik įsikišus ego, valdovui, vėl gali įsigalėti tvarka ir ramybė.
Tiesa, kompleksai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, jo racionalumo: bet kurio iš mūsų elgesys gali būti vaikiškas, neprognozuojamas, neadaptyvus. Kartais, regis, užtenka tiek nedaug, tik keleto žodžių, mimikos ar žvilgsnio, kad mūsų reakcija būtų labai stipri. Tada sakome „užmynė ant nuospaudos“. Vadinasi, kompleksas buvo užkabintas. Iš pradžių gal tai buvo tik „užkabinimas“, bet kaip mat atslinko visas komplekso debesis, ir pasipylė liūtis. Tokiu atveju patyrėme tiesioginį komplekso pasireiškimą.
Lyg atspindys veidrodyje
Ne visada kompleksas pasireiškia tiesiogiai per mus. Kartais matome jo apraiškas aplinkoje, perkeliame savo vidinį vaizdinį į kitus. Kad būtų suprantamiau, pateiksiu pavyzdį:
„Aš neturėjau mamos. Ir vis tik negaliu sakyti, kad neturėjau: tai ji nešienautoje birželio pievoje glostė mano kojas smilgomis, tai ji už mano kambario lango dainavo lopšines šnarėdama vėju beržo lapijoje. Kiekviena gydytoja man šypsojosi jos šypsena, nes pamenu ją dirbus ligoninėje. Eidama pas bet kokį gydytoją, jaučiau ramybę, tarsi eičiau į susitikimą su ja. Vaistų kvapas buvo sumišęs su jos kvapu, o bet koks baltas chalatas man simbolizavo mamą. Ko gero tas nenumaldomas jos ilgesys mane vėliau atvedė ir į medicinos studijas, bet jas mečiau po trijų kursų ėmusi vis labiau ieškoti savo pačios kelio, vaduodamasi iš baltų chalatų kerų. Ėmiau vis daugiau rašyti, pasukau į žurnalistiką. Taip po truputį su ja atsisveikinau...“
Akivaizdu, kad šiuo atveju vidinis motinos vaizdinys, vis pažadindamas išorinius stimulus, veda ir palaiko.
Savo vidinius vaizdinius yra svarbu pažinti tam, kad būtų galima suprasti, kaip jie veikia mūsų gyvenimą, kokią įtaką daro sprendimams, kaip lemia savęs ir kitų priėmimą. Nėra žmogaus, kuris nebūtų veikiamas pasąmoninių kompleksų, besireiškiančių spontaniškai, automatiškai. Kaip dažnai analitinės psichologijos atstovai mėgsta juokauti, „jei žmogus sako, kad kompleksų neturi, tai žinok, kad kompleksai turi jį“.
Kompleksas turi vieną svarbų bruožą: jis linkęs tarsi apsėsti, užvaldyti žmogų. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip kartais reaguojame į autoritetingą viršininko figūrą, galbūt tam tikrus jausmus patiriame dar prieš eidami pokalbio dėl įsidarbinimo.
Dažnai nevalingai kyla tam tikra reakcija: pats žinojimas, kad tuoj įvyks susitikimas, žadina snaudusį autoriteto vaizdinį, supintą pirmiausia iš tėviškų figūrų, iš nusistovėjusių santykių su autoritetingais žmonėmis. Nuo to, koks bus konkretus dominuojantis autoriteto kompleksas, priklausys mūsų savijauta toje situacijoje. Ar būsime „apsemti“ to vaizdinio, ar „nusineš“ jis mus iš čia ir dabar, įsibraudamas tarp mūsų ir realaus žmogaus (pavyzdžiui, jausimės kaip mažas mokinukas prieš griežtą visagąlį mokytoją ir elgsimės atitinkamai)?
O gal gebėsime atsitraukti ir likti blaivūs, „neapsemti“? Regis, kompleksas tik ir laukia progos, kada galės pasireikšti. Kai žmogus yra veikiamas komplekso, jis nesuvokia, kad jo regos laukas susiaurėjo, ir viską mato tarsi pro komplekso uždėtus iškreipiančius akinius. Tik vėliau, žvelgdamas atgalios, žmogus gali atsidusti: „Ir vėl man tai atsitiko, aš visai neketinau to daryti.“
Čia kyla klausimas: jei mes nuolat esame veikiami savo vidinių kompleksų, tai kurgi žmogaus laisvas pasirinkimas, laisva valia? Deja, tenka pripažinti, kad negalime pasirinkti vienokio ar kitokio komplekso, negalime užbraukti ir jo atsisakyti. Tačiau mes turime galimybę pažinti savo vidinius demonus ir veikti atsitraukę, „suvirškinę“, išlaikę pauzę tarp komplekso stimulo ir savo veiksmo. Mes negalime „atleisti“ savo vidinės imperijos kunigaikštukų, bet jų įtaką, tarpusavio santykius galime keisti.
Kas ką pagauna?
Kaipgi galime keisti kompleksų veikimą? Pasakose dažniausiai herojus drakoną įveikia ne nuožmioje kovoje, konfrontacijoje, kapodamas jam galvas, kurios čia pat atauga, bet atsigręžęs ir išdrįsęs pažvelgti pabaisai į akis, užmezgęs santykį su juo ar net jį pamilęs.
Psichologiškai toks galvų kapojimas atitiktų tiesioginį bandymą nuslopinti, išstumti, atsižadėti savo pykčio, kuris apsukęs ratą vėl grįžta visu smarkumu. Ir tik tyrinėdami savo pyktį, įsisąmonindami, kas už jo slypi (galbūt neišsipildę lūkesčiai ar nuslopinti poreikiai), „užmegsime ryšį“ su juo ir nebebūsime taip užvaldyti.
Tik susitikę su savo vidiniais demonais juos atkerėsime. Sąmoningai bandant užmegzti ryšį su kompleksu (tai būtų tarsi valdovo derybos su kunigaikštukais) jis darosi ne toks autonomiškas, taigi mažiau įtakingas. Iš esmės analitinės psichologijos užduotis ir yra padėti atpažinti komplekso veikimą ir jį suprasti. Kitaip sakant, „pagauti“ kompleksą, kol jis mūsų dar nepagavo.
Kadangi komplekso formavimuisi esminę reikšmę turi ankstyvieji santykiai, tai ir jo pasikeitimas įmanomas suprantant ir įsisąmoninant kaip jie mus paveikė ir veikia iki šiol.. Psichoterapijos metu mokomasi, kaip kitaip nei anksčiau, pasireiškus tam tikram kompleksui, galima reaguoti. Kompleksai pasireiškia ir pačios psichoterapijos metu, todėl galima mokytis pirmiausia atpažinti juos čia ir dabar, o ilgainiui ir pakeisti įsisenėjusį kompleksą.
Turbūt daugeliui yra tekę patirti, kad norint suvaldyti pyktį vien racionalaus žinojimo nepakanka. Jei pakaktų, juk tereikėtų perskaityti kokią protingą knygą ar straipsnį. Gelminiai pokyčiai vyksta praktikoje – per santykį su kitais žmonėmis.
Kiekvienas žmogus yra unikalus. Nors turime panašių kompleksų: motinos, tėvo, vaiko ir kitų, tačiau kiekvieno jų savybės, tarpusavio ryšiai, įtakos stiprumas skiriasi. Mūsų vidinėse karalystėse verda intensyvus gyvenimas. Kuo atidžiau žvelgiame, tuo sudėtingesnį ir įdomesnį jį regime. Vidiniai žemėlapiai yra labai vaizdingi.
Gydytoja psichoterapeutė Eglė Beinorienė
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė „Amžiaus vidurio krizė – mitas ar realybė“
