Introversija labiau vertinama nei ekstraversija Skandinavijoje, Japonijoje, Tibete, o ekstraversija labiau nei introversija – Australijoje, Izraelyje ir Amerikoje. Nieko keista: pasaulio keliauninkai buvo drąsesni už likusius namie. Industrinis Amerikos iškilimas lėmė ekstraversijos sureikšminimą visame pasaulyje.
Reklama moko, kaip reikia pateikti save, o ir žiniasklaida, skirdama itin daug dėmesio scenai, rodo, kad ekstraversija – geidžiama savybė. Tačiau ekstraverto ryžtingumas ir pasirengimas veikti kaipmat dažnai neleidžia įžvelgti pavojaus ženklų. 2008 metų finansinės katastrofos kilo dėl neapskaičiuotos rizikos „noriu dabar“ ir agresyvių, rizikuoti linkusių vadovų, kurie neįsigilino į esmę, bet taip puikiai vadovavo, kad visi sekė jiems įkandin į pražūtį.
Daugelis itin jautrių asmenybių tampa mokslininkais, rašytojais,renkasi tokią intelektinę veiklą, kur gali būti situacijų šeimininkais ir apsisaugoti nuo netikėtumų. Susidūrę su sunkumais, jie ne taip greitai pasiduoda, dirba tikslingiau. Bandydami nustatyti, kuo kūrybingi žmonės skiriasi nuo kitų, tyrėjai išsiaiškino, kad dažniausiai jie būna smalsūs ir itin jautrūs. Kažin, ar nors vienas komitetas kada nors išrado ką revoliucinga, o vienatvė neretai tampa naujovių katalizatoriumi, nes neleidžia iššvaistyti energijos socialiniams, su kūryba nesusijusiems dalykams.
Deja, darbdaviai į tai, kad jautrumas ir introversija gal būti labai naudingi, nelinkę atsižvelgti: vis labiau manoma, kad sėkmingo darbo prielaida yra komanda, steigiami atviri biurai, net mokyklose mokomos mažos grupės. Tačiau, nors darbas bendradarbiaujant ir ugdo daug bendravimo savybių, tik būdamas vienas gali gerai susikaupti, būti labai sąmoningas bei suvokti, kas tau pačiam svarbiausia.
Ypač jautrių žmonių bendravimo sunkumai
„Jeigu ekstravertai ir introvertai yra pietūs ir šiaurė, tai kaip jie gali sugyventi?“ – klausia knygos „Tyla“ autorė. Konsultuojant poras man ypač dažai tenka spręsti introvertų ir ekstravertų tarpusavio nesupratimo klausimus. Kai ekstravertai tėvai augina superjautrų, introvertą vaiką, jie nerimauja ir smerkia jį už tai, kad yra uždaras, drovus, visų bijo. Buvo atliktas įdomus eksperimentas: vaikams duodavo žaisliuką, o šis netrukus sugesdavo.
Paaiškėjo, kad jautresni vaikai jautė daug didesnę kaltę dėl savo tariamo nusikaltimo. Bet, kita vertus, į superjautrų vaiką sudėtos pastangos labai atsiperka: jis gali daug ko išmokti tiek ugdydamas savo gebėjimus, tiek bendraudamas. O svarbiausia tokį vaiką pradėti mokyti paprasčiausių socialinių įgūdžių: šypsotis, žiūrėti į akis, rasti aplinkoje draugiškų veidų. Ekstravertams tokie dalykai gali atrodyti savaime suprantami, bet introvertui tokios žinios ir treniruotės labai svarbios.
Suaugę itin rjautrūs žmonės ne tik saugosi naujo bendravimo, bet ir pasižymi kitomis „keistybėmis“. Pavyzdžiui, pakliuvę į visuomenišką situaciją, kurios jie linkę vengti, mėgsta nagrinėti kitiems per sunkias temas, tokias kaip asmeninės ar dvasinės problemos.
Žinant, koks sudėtingas jų mąstymas, nieko keista, kad pokalbis apie orą jiems neįdomus. Na, o dažniausiai ekstravertai vargina jautriuosius savo plepumu ir jautrieji piktinasi, kad jiems nerodomas atidumas, nors ir vertina ekstravertus dėl jų stiprumo. Introvertas ekstravertui gali atrodyti uždaras, sunkiai išjudinamas, viską stabdantis, bet jautrus ir gilus.
Abiem tipams visuomet nepaprasta suvokti, kaip sunkiai kito temperamento žmogus stengiasi prisiderinti, bet abu turi suprasti: visuomeniškumas nėra būtinybė. Svarbiausia yra meilė.
Tad kaip ypač jautriems žmonėms gyventi?
Viena mano labai kūrybiška klientė buvo tiek jautri, kad vengdavo apsistojimo pas gimines su nakvyne, nes labai kentėjo dėl kitokio maisto, ilgų šnekų. Ji pradėjo nuo to, kad išdrįso atsisakyti vaišinimo, po to ėmė laiku pakilti iš užstalės, o vėliau pradėjo vežtis net savo maistą ir savo patalus. Kitas mano klientas, gyvenantis su drauge, gali susitikti su žmonėmis tik kartą per mėnesį, mat bendrauja labai nuoširdžiai ir įspūdžių jam pakanka labai ilgai.
Marselis Pruostas galėjo dirbti tik kai namuose buvo uždangstomos visos užuolaidos. Visus šiuos žmones aplinkiniai laiko nenormaliais, tačiau tai nenormalu tik todėl, kad dauguma yra kitokie. Jautrūs žmonės ekstravertų pasaulyje tarsi moterys senovinėje patriarchalinėje visuomenėje yra nuvertinami dėl pačios savo esybės. Tačiau jautrieji introvertai negali ir neturi tapti tokie kaip ekstravertai, nes sugeba tai, ko ekstravertai niekada nesugebės.
Stengdamiesi prisitaikyti itin jautrūs introvertai dažnai bando vaidinti aktyvius ir šnekius ekstravertus. Jautriems žmonėms net lengviau pakeisti savo elgesį, nes jie jaučia kitų lūkesčius, tačiau už tai sumoka fiziniu ir psichiniu išsekimu. Jiems reikia ramesnių sąlygų, daugiau laiko tam, kad nurimtų, o su ekstravertais partneriais svarbu protingai susitarti.
Ypač autriems žmonėms reikia kitokio gyvenimo būdo ir stipraus pripažinimo jausmo, kad jie daro tai, ką turi daryti. Mokslinės žinios apie introversiją ir padidintą jautrumą gali suteikti tvirtą pagrindą. Kai prieš ketvertą metų daugiau sužinojau apie didelio jautrumo reiškinį, atsiribodama nuo žmonių ar išgyvendama stiprias emocijas daug mažiau smerkiu save ir kitus jautrius žmones, kurių ypač daug pasitaiko tarp menininkų ir mokslininkų.
Straipsnis spausdintas “Aš ir psichologija” 2013 birželio numeryje
