Socialiniai santykiai yra varomasis žmonijos varikis. Mes gyvename tarp žmonių ir būti atskirtam nuo visuomenės yra didžiausia bausmė (kalėjimo vienutės, tremtis...).
Izoliuoto nuo visuomenės asmens psichika sutrinka, nepatenkinamas poreikis bendrauti, kurį ypatingai sureikšmino ne vienas psichologas.Pasak amerikiečių psichologo A. Maslow, priklausyti grupei yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių.
Priklausymas grupei suteikia tam tikrą saugumą – grupės narius vienija bendri įsitikinimai, pomėgiai, jie gali elgtis ir kalbėti kaip nori ir jaustis suprasti. W. James kalbėjo apie socialinę asmenybę, poreikį atlikti vaidmenį, būti pastebėtam, apie prisitaikymą, manipuliavimą, varžymąsi tarpusavyje. Visi šie procesai neišvengiamai vyksta santykyje su kitais.
C.G.Jungas akcentavo visuomenės vaidmenį perduodant patirtį iš kartos į kartą – tai vadinama kolektyvine pasąmone. Bendravimas ir bendrystės jausmas sudarė A.Adlerio teorijos pagrindą. Psichologai analizuoja žmogaus problemas, kurioms neišvengiamai įtakos turi jį supantys žmonės, taigi jiems svarbios žmogaus būsenos, pojūčiai, realizacija, santykis įvairiose socialinėse grupėse.
Grupė vienija individus. Ne veltui sakoma – „vienas lauke ne karys“, „nebūk balta varna“. Be grupinio darbo pasidalijimo nebūtų įmanoma pasiekti ryškesnių rezultatų jokioje veikloje. Kartu apjungiamos pajėgos, patenkinami socialiniai poreikiai.
Nuo pat gimimo žmogus susiduria su grupės nario vaidmeniu. Pirmoji jo grupė – šeima. Čia formuojami pirmieji įgūdžiai, įgyjamos pirmosios vertybės. Giminaičiai dažnai tampa dar viena svarbia grupe. Vaikui paaugus ir susipažinus su bendraamžiais, kuriamos naujos grupės.
Tai svarbus vaiko adaptacijos etapas. Vienišiaus - atsiskyrėlio etiketė gali trukdyti normaliai raidai. Vaikai, kaip ir suaugę, nenori būti prastesni, trokšta pripažinimo. Prisirišimą prie motinos papildo nauji prisirišimo modeliai.
Svarbūs socialiniai kontaktai užmezgami ugdymo įstaigose – vaikai, suskirstyti pagal amžiaus grupes, dar grupės viduje kuria antrines grupes.
Mokykloje pasirinkta grupė, kad ir kaip pompastiškai skambėtų, gali nulemti vaiko ateitį (moksliukai, rūkoriai, neklaužados ir kitos grupių etiketės ir tų grupių specifiški elgesio modeliai keičia vertybių sistemą). Toliau grupių skaičius tik didėja ir susiduriame su makroaplinkos grupėm – valstybės piliečiai, religijos atstovai ir t.t.
Iki mokyklos pagrindinį auklėtojų vaidmenį atlieka tėvai, bet mokykloje vaikai tarsi „nutrūksta nuo grandinės“, į ugdymo procesą aktyviai įsitraukia „pašaliniai“ asmenys. Kartais net nesuvokiama, kokią atsakomybę jie turi prisiimti. Juk būtent mokyklose didžioji dalis jaunuolių gauna daugiau laisvės ir ne visada žino, ką su ja daryti - pabando narkotinių medžiagų, pradeda laužyti taisykles (bėga iš pamokų, neruošia namų darbų...).
Susiduriama su elgesio problemomis ir neretai tėvai būna nustebę tokiu atžalų nepaklusnumu, nes iki tol nebuvo susidūrę su tokiais rūpesčiais. Aišku, mokykla negali perimti tėvų vaidmens, bet gali nukreipti jaunuolius „teisinga“ linkme.
Vaikai jau nuo pradinių klasių buriasi į grupes, kuria savo „įstatymus“. Dažnai klaidinga informacija arba informacijos trūkumas (tai gali būti susiję ir su neteisingu jos pateikimu), užimtumo nebuvimas, psichologinės problemos ir kiti svarbūs faktoriai gali nulemti mūsų atžalų klaidas, kurias vėliau ištaisyti gali būti sunku.
Todėl reikia užbėgti įvykiams už akių. Negalime priversti keturiasdešimtmečio mesti rūkyti, negalime, gydydami ligos pasekmes, o ne jos židinį, tikėtis pasveikimo.
Prevencija – „magiškas žodis“. Apie ją labai daug kalbama, vykdomos įvairios, kartais net tęstinės prevencinės programos, bet rezultatai verčia pasitempti. Norėdami sumažinti kažkokio neigiamo reiškinio plitimą turime kovoti globaliai.
Jeigu norime išmokslinti tautą, kuriame ne kelias mokyklas, o visiems prieinamą mokymo sistemą (kiekviename mieste, rajonines mokyklas, tautinių mažumų mokyklas ir t.t.). Taip pat reiktų spręsti ir bet kurią kitą problemą.
Aš noriu sukonkretinti ir pateikti pavyzdį apie vieną iš šiandienos aktualijų – rūkymą ir jo prevenciją. Pasirinkau šią problemą tendencingai.
Tyrimais įrodyta, kad rūkymas būna dažna narkotinių medžiagų vartojimo užuomazga ir, kas blogiausia, tai yra visuomenėje toleruojamas reiškinys – rūko mokytojai ir tėvai, rūko kino žvaigždės ir vyresni jaunuoliai. Nemanau, kad realu kovoti su šia priklausomybe prieš rūkorių valią, tai suaugusio žmogaus pasirinkimas, įprotis, jo tariamo „malonumo“ šaltinis.
Bet matau perspektyvų rūkymo prevencijos programų realizavimui ir nerūkančios kartos ugdymui. Juk kūdikis – tai baltas popieriaus lapas, gimsta be cigaretės dantyse, viskas priklauso nuo tolesnio jo auklėjimo.
Kaip žinia, rūkyti jaunuoliai pradeda dažniausiai ne vieni, o draugų, tai yra grupės, kuriai priklauso, kompanijoje. Laikui bėgant pirmą kartą rūkyti pabandžiusių vaikų amžius mažėja. Taigi reikia kurti „antiprevencines“ programas vaikams, dar neperžengusiems šios grėsmingos ribos ir tęsti iki tol, kol susiformuos tvirta nuostata, taigi net iki pilnametystės su tolesnėmis perspektyvomis.
Dažnai jaunuoliai priešinasi vyresniųjų pamokslams, tai pirmieji savarankiškumo požymiai. Vaikai susitapatina su suaugusiais, patys nori priimti sprendimus ir tendencingai priešinasi viskam, kas privaloma, o gundosi viso, kas laikoma „uždraustu vaisiumi“. Todėl reikia rasti priimtiną vaikams prevencijos formą.
Kokioms sąlygoms esant žalingi įpročiai dažniau pasirenkami ankstyvame amžiuje? Ieškome naujovių, „iš veiklos neturėjimo“. Jeigu taip, tada turėtume maksimaliai užimti jaunimą jam įdomia veikla ir dar, pasinaudojus ta veikla, perteikti būtiną teisingam asmenybės ugdymui medžiagą – pradedant rūkymo prevencija, o išplėtus interesų ribas, įtraukiant lytinio, dorovinio ugdymo, moralės principų, narkomanijos prevencijos, bendravimo įgūdžių ir kitą reikalingą informaciją.
Prieštaraudami galėtumėte teigti, kad ir dabar tai stengiamasi daryti, bet ne taip vaisingai, kaip norėtume. Problema – neteisinga informacijos pateikimo forma. Paskaitos, pamokos, trumpi užsiėmimai ar diskusijos nėra vaisingi, tai turi „įaugti į kraują“, kaip kad valgymas su įrankiais, o ne su rankomis. Be to, žinojimas tai dar nereiškia elgesio modelio formavimo.
Rūkantieji žino apie plaučių vėžį, fizinę ir psichinę priklausomybę, kitas ilgalaikio rūkymo pasekmes, išleidžia begales pinigų, bet vis tiek neatsisako šio įpročio ir net vyrauja tendencija vadinti tai prestižo reikalu, socializacija, bendravimo priemone, gyvenimo malonumu, kurio neverta atsisakyti, nes gyvename vieną kartą.
Kaip išugdyti norimą elgesį? Ne vienas psichologas iškėlė malonumo vaidmenį žmogaus gyvenime ir mokymosi procese. Pasak S. Freudo, tai vienas iš pagrindinių asmenybės varų. Norint išmokyti vaiką bet kokios veiklos, reikia ją susieti su tiesioginiu vaiko malonumo poreikio patenkinimu. Vaikai greitai išmoksta žaisti, naudotis moderniosiomis technologijomis ir t.t. Taigi prevencinę veiklą reikia sieti su vaikų malonumu.
Kristina Leščinskaitė
