Visi vaikai gimsta nekalti ir geri. Šia prasme jie yra kilę iš dangaus. Kiekvienas vaikas nepakartojamas ir ypatingas. Į šį pasaulį jis atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Ji negali subrandinti kriaušių arba apelsinų.
Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Jo nereikia formuoti taip, kad užaugtų toks žmogus, koks, mūsų manymu, turėtų būti. Tačiau būtina vaiką išmintingai palaikyti, kad atsiskleistų individualūs jo gabumai ir stipriosios pusės.
Taikydami pozityvaus auklėjimo metodus, tėvai gali išmokti palaikyti natūralų vaikų augimo procesą, nesuprasdami, kad vaikai vystosi natūraliai, tėvai paprastai nervinasi, nusivilia, be reikalo nerimauja ir jaučiasi kalti, šitaip nejučia trukdydami vaikui vystytis.
Šiame straipsnyje aptarsime tuos pozityvius auklėjimo būdus, palengvinančius tėvų dalią. Remiamės Džono Grėjaus (John Gray) knyga „Vaikai kilę iš dangaus“, kurią yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.
Kiekvienas vaikas turi savo bėdų
Nors kiekvienas vaikas gimsta nekaltas ir geras, tačiau į pasaulį atsineša savo problemų. Mes, tėvai, galime padėti savo vaikams, tačiau nereikia iš jų atimti individualių problemų ir sunkumų. Tai suprasdami liausimės per daug nerimavę, prisiimę atsakomybę už kiekvieną vaiko žingsnį ir nesistengsime vaikų keisti arba spręsti jų bėdų.
Pasitikėjimas naudingas ir tėvams, ir vaikams. Leiskime vaikams būti pačiais savimi ir stenkimės padėti, kai užgriūva gyvenimo sunkumai. Kai tėvai į vaikus žiūri ramiau, jais tiki, vaikai turi galimybę labiau pasitikėti ir savimi, ir tėvais, ir ateitimi.
Visuomet prisiminkite, jog vaikai turi asmeninių problemų ir kad nevalia kaip nors keisti to, kas jie yra. Tačiau galime (ir turime) padėti jiems tapti geriausiu žmogumi, kokiu tik jie gali būti.
Kai vaikui iškyla sunkumų ir imame manyti, jog jam kažkas nutiko, privalome prisiminti, jog jis kilęs iš dangaus. Vaikas tobulas toks, koks yra, ir turi savų gyvenimo bėdų. Vaikus reikia ne tik užjausti ir palaikyti; reikia leisti jiems turėti ir savų sunkumų. Sunkumai, su kuriais jie susiduria, padeda ugdyti charakterį.
Sunkumai ir skausmas daugeliu atvejų ne tik neišvengiami, bet ir būtini. Mes, tėvai, privalome ne tik apsaugoti vaikus nuo gyvenimo sunkumų, bet padėti juos įveikti ir augti. Jeigu nuolatos sprendžiate savo vaikų problemas, jie savyje neatranda įgimtų gabumų bei įgūdžių.
Kad įveiktų asmeninius sunkumus, kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas ir palaikomas. Jeigu to nepatiria, jo bėdos tampa dar didesnės ir kartais taip smarkiai deformuojasi, kad sukelia proto ligas arba skatina nusikalsti.
Trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti. Vaikai neįstengia to padaryti vieni. Nepadedami tėvų jie negali suaugti ir išsiugdyti visų savo sugebėjimų.
Pateikiame penkis svarbius pozityvaus auklėjimo principus, kurie padeda vaikams savyje atrasti jėgų pakelti gyvenimo sunkumus ir išsiugdyti gebėjimus.
Principas nr. 1: gali būti kitoks nei visi
Kiekvienas vaikas yra nepakartojamas. Jis turi ypatingų gabumų, sunkumų ir reikmių. Tėvai privalo įžvelgti vaikų reikmes ir jas puoselėti. Berniukų ypatingi poreikiai atrodo mergaitėms nereikšmingi, o mergaitės turi tokių poreikių, kurie nėra svarbūs berniukams.
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu, kad tėvai tai suprastų, kitaip lygins vaikus vieną su kitu ir be reikalo nusivils. Kalbant apie mokymąsi, galima išskirti tris vaikų rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai.
Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daromą pažangą. Galiausiai būna ir šoklių. Šoklius auklėti truputį sunkiau. Neatrodo, jog jie apskritai ką nors išmoksta arba daro pažangą, o staiga vieną dieną – liuokt, ir baigta. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai. Mokymasis jiems užima daugiau laiko.
Tėvai turi išmokti reikšti meilę vaikams pagal jų lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, tačiau pernelyg didelis rūpestis verčia berniuką manyti, jog juo nepasitikima. Berniuku reikia pasitikėti labiau, o mergaitė pernelyg didelį pasitikėjimą gali suprasti kaip nepakankamą rūpinimąsi ja.
Tėčiai neteisingai linkę duoti dukterims tai, ko reikia berniukams, o mamos klaidingai teikia berniukams tokią paramą, kokios reikėtų mergaitėms. Supratus skirtingas berniukų ir mergaičių reikmes, tėvams kur kas lengviau ugdyti savo vaikus.
Principas nr. 2: gali klysti
Visi vaikai klysta. Tai visiškai normalu. Suklydus nereiškia, kad esi negeras, jeigu tik tėvai nepriekaištauja. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Tėvai išmokys vaikus šio principo tik pripažinę, jog bendraudami su vaikais ir tarpusavyje patys taip pat suklysta.
Matydami, jog tėvai atsiprašo, vaikai pamažu išmoksta atsakyti už savo klaidas. Užuot mokę vaikus atsiprašyti, tėvai rodo jiems pavyzdį. Vaikai mokos ne iš kalbų, o iš pavyzdžių. Šitaip jie ne tik tampa atsakingesni, bet kiekvieną kartą tėvams atleisdami už klaidas pamažu išmoksta svarbaus dalyko – atlaidumo.
Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai.
Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus – gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais. To išmokstama matant, jog tėvai, nors ir klysta, vis tiek yra mylimi. Gėdijimas ir bausmės neleidžia vaikams pamilti savęs ir sau atleisti.
Kitoje dalyje aprašysime likusius tris pozityvaus auklėjimo principus.
Karolina Gintalienė
