Sunkiausios traumos - ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar avarijų, nes tokių įvykių niekas tyčia nesukelia. Baisiausios mums - kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausius pėdsakus.
Stebėtojai
Patrauklu palaikyti skriaudiko pusę. Juk šis tik ir laukia, kad nieko nedarytum. Auka, priešingai, prašo stebėtoją pasidalinti su ja skausmo našta. Auka prašo veikti, įsipareigoti ir prisiminti.
Pagrindinė skraudiko gynyba - slaptumas ir tyla. Jei nepavyksta, skriaudikas ima puldinėti aukos patikimumo pamatus. Tvirtina, kad auka meluoja, sutirština spalvas arba kad pati prisiprašė. Tiriant psichologinę traumą tenka įveikti tendenciją diskredituoti auką.
Ginčijamasi, ar pacientai su traumine būkle verti, kad jais būtų rūpinamasi, ar jie verti pagarbos, ar pelno panieką, ar jie nuoširdžiai kenčia, ar apsimetinėja, ar jų istorijos teisingos.
Herojiškas isterijos amžius
Du paskutinius XIX a. dešimtmečius rimto dėmesio sulaukė psichinis sutrikimas, vadinamas isterija. Dauguma gydytojų tikėjo, kad ja serga tik moterys, o prasideda ji gimdoje.
Isterijos tyrinėjimo patriarchu tapo didysis prancūzų neurologas J. M. Šarko(Charcot), Salpetrijero ligoninėje įkūręs prieglaudą elgetoms, prostitutėms, pamišėliams. Jis rengdavo teatralizuotus pasirodymus, į kuriuos susirinkdavo marga Paryžiaus publika: rašytojai, aktoriai, gydytojai.
Pacientai, kuriuos jis kviesdavo pasirodyti, buvo jaunos moterys, kurios nuo nesiliaujančio gyvenimo smurto, išnaudojimo ir prievartavimo čia rado prieglobstį. Iki Šarko į isterikes buvo žiūrima kaip į simuliuojančias ligą, kurių gydymu rūpinosi tik hipnotizuotojai ir būrėjai. Šarko išmokė apie isteriją kalbėti oriai.
Jis sutelkė dėmesį į tuos isterijos simptomus, kurie priminė judesių paralyžių, pajautų praradimą, konvulsijas bei amneziją. Suprato, kad simptomus galima palengvinti, jei traumą sukėlę prisiminimai ir juos lydintys intensyvūs jausmai iškeliami į paviršių ir išreiškiami žodžiais.
Toliau šį siūlą vyniojo psichoanalizės tėvas Z. Freudas. Jo pacientės pasakojo siaubingus dalykus apie seksualinę prievartą, incestą ir išnaudojimą.
Atvėrė paslėptus jas traumavusius vaikystės įvykius. Bet isterija sirgo tiek daug moterų, kad Freudui būtų tekę pripažinti, jog iškrypėliški poelgiai prieš vaikus Paryžiaus proletariniuose sluoksniuose buvo tikra endemija.
Paauglę Dorą tėvas siūlydavo savo bičiuliams kaip sekso žaisliuką. Tačiau Freudas atsisakė pritarti Doros pasipiktinimo ir pažeminimo jausmams. Užuot tai daręs, jis spyrėsi analizuoti erotinio jos sujaudinimo jausmus, tarsi tokia išnaudojimo situacija būtų jos seksualinio troškimo išsipildymas.
Ilgainiui Freudas išsižadėjo savo pacienčių. Nors jis daug dėmesio skyrė jų seksualinio gyvenimo analizei, vėliau nepripažino, kad realiame gyvenime moterys taip smarkiai išnaudojamos. Ėmė tvirtinti, kad moterys fantazuoja, jog jos ilgisi tokių santykių, kokiais skundžiasi.
Trauminės karo neurozės
Psichologinės traumos realumą visuomenės sąmonėn dar kartą ryškiai įrėžė I pasaulinis karas, nusinešęs per aštuonis milijonus gyvybių. Kai skerdynės pasibaigė, sunaikintos keturios Europos imperijos, o dauguma įsitikinimų, kuriais Vakarų civilizacija rėmėsi ir brangino, subyrėjo į šipulius.
Viena didžiausių karo aukų buvo iliuzijos apie vyrišką garbę ir mūšio garbingumą sudužimas. Patyrę apkasų baisumus, daugybė vyrų palūžo.
Fiziškai apriboti ir paversti bejėgiais, pasmerkti nuolatinei sunaikinimo grėsmei, priversti liudyti savo draugų luošinimą ir mirtį, be jokio vilties atokvėpio dauguma karių ėmė elgtis kaip isteriškos moterys. Jie nenumaldomai klykė ir raudojo. Sustingdavo ir nebeįstengdavo pajudėti. Ūmai tapdavo nebyliais ir į nieką nereaguodavo.
Prarasdavo atmintį ir sugebėjimą jausti. Stigo psichiatrinių ligoninių jiems priglausti. Karinė valdžia neskelbė pranešimų apie psichiatrines aukas, kadangi tokia informacija demoralizavo visuomenę.
Britų psichologas Myrsas, apžiūrėjęs vieną pirmųjų aukų, jos simptomus aiškino kaip bombų sprogimo padarinius ir jo sukeltą nervinį sutrikimą pavadino „sprogimo šoku“. Tačiau pamažu buvo pripažinta, jog šis sindromas pasireiškia ir kariams, kurie nepatyrė kūno traumų. Emocinio streso, kurį sukėlė uždelstas pasmerkimas mirties siaubui užteko, kad vyrams susiformuotų neurotinis sindromas.
Vėl kilo medikų ginčai dėl isterijos, sutelkti į paciento charakterį. Normalus karys turėtų garbinti karą ir nereikšti jokių emocijų. Ir jau tikrai nepasiduoti siaubui. Kitaip karį laikydavo bailiu ir simuliantu. Medikai savo aprašymuose tokius vadino „moraliniais luošiais“.
Siūlyta gydyti gėdijimu, grasinimais ir bausmėmis. Isterijos simptomai: jausmų praradimas, judesių paralyžius gydyti elektros šoku.
Pažangūs medicinos autoritetai, teigė, kad karo neurozė yra psichikos būsena, ištinkanti tik aukštesnės moralės karius. Jie siūlė psichoanalitinį gydymą. Riversas, ryškios erudicijos gydytojas, nuo karo tribunolo išgelbėjo karį Sasoną, kuris dar tebevilkėdamas uniformą parašė antikarinį manifestą.
Po gydymo Sasonas grįžo į karą. Grįžti jį paskatino ištikimybė draugams, kurie dar tebekovojo, kaltė dėl to, kad nekenčia drauge su jais.
O jo gydytojas Riversas sukūrė du principus, kuriais Amerikos psichiatrai rėmėsi jau kitame kare. Jis parodė, kad drąsiausi vyrai gali pasiduoti visa naikinančiai baimei. Išaiškino, jog paveikiausia motyvacija įveikti baimę buvo jausmas, kurio jėga pranoko patriotizmą, abstrakčius principus ar net neapykantą priešui. Tai buvo karių meilė mūšio broliams.
Atskirtis
Trauminiai įvykiai priverčia suabejoti pamatiniais žmogiškaisiais santykiais. Pakerta aukos tikėjimą natūralia bei dieviškąja tvarka ir įstumia į egzistencinės krizės būseną.
Siaubo situacijose žmonės spontaniškai siekia pirmojo savo apsaugos šaltinio. Sužeisti kariai ar išprievartautos moterys šaukiasi motinų arba Dievo.
Netekę pasitikėjimo traumuoti asmenys jaučiasi priklausą veikiau mirusiesiems negu gyviesiems. Trauminiai įvykiai gniuždo asmens kompetenciją. Išgyvenusieji juos įvertina savo elgesį ir labai dažnai jaučia kaltės ir nevisavertiškumo jausmus.
„Išlikusiojo kaltę“ jaučia žmonės, kurie pergyveno karą, gamtos nelaimę ar holokaustą. Tokį pėdsaką palieka ir prievartavimas: kalti jaučiasi ne užpuolikai, bet aukos. Vaizduotis, kad galėjai padaryti daugiau, matyt, yra lengviau negu pripažinti visišką savo bejėgiškumą.
Patyrusieji traumą neišvengia nekontroliuojamo pykčio ir netolerancijos. Trauma verčia žmogų atsisakyti intymių santykių, ir sykiu beviltiškai jų trokšti, nes yra palaužtas pasitikėjimas, o vyrauja gėdos, kaltės, nevisavartiškumo jausmai. Tačiau traumuojančio įvykio siaubas suintensyvina poreikį ieškoti saugumą teikiančio prisirišimo.
Taigi traumuotas asmuo svyruoja tarp izoliacijos ir nerimastingo kabinimosi į kitus žmones. Išprievartauta moteris rašė: „Aš praradau savitvardą, dar niekad gyvenime nesijaučiau tokia įgąsdinta ir bejėgė. Jaučiuosi, tarsi pasaulis išslydo man iš po kojų, tarsi būčiau viena palikta tamsoje.
Mane kankina košmarai, kuriuose vėl išgyvenu prievartavimą. Bijau būti viena ir su žmonėmis. Iki traumos susikurtas identiškumas nesugrąžinamais sunaikintas, aš niekuomet iki gyvenimo pabaigos nebūsiu tuo pačiu žmogumi.“
