„Pavasaris!” – stryktelėjo širdis pamačiusi kalendorių ir laimė, kad įkaitusi ji ne vien dėl to. Jau kurį laiką savo išsiblaškymą ir svajingą skraidžiojimą padebesiais pateisinu kvailoka įsimylėjėlės šypsena. Kolegės juokiasi, kad jei tai tęsis ilgiau, tai greitai ir orai atšils vien nuo mano mergaitiškų dūsavimų.
O dūsauti yra dėl ko... Buvau pakviesta vakarieniauti jo namuose, todėl tikėjausi, kad pagaliau pereisime į kitą lygmenį. Laukiau su dideliu nekantrumu - vis sukau galvą, ką apsirengti, kad būtų malonu nusirengti. Deja, sulaukusi skambučio, jog jis užtruks darbe, tas viltis akimirksniu palaidojau.
„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ – guodžiau save ir ilgesys pastūmėjo nenuleisti rankų. Nenorėjau praleisti progos pabūti kartu: „Taip, bet tau vis tiek reikia pavalgyti...“ - pasisiūliau pakeliui prigriebti kinų maisto ir paskubomis užsirašiau adresą. Pasilikau, kas jau buvo po chalatu, bet gundančią suknelę atdaroje spintoje tik liūdnai nužvelgiau ir įšokau į siauručius džinsus. Vietos fantazijai palikau užsivilkusi „kiaurą“ juodą nertinį ir apsiavusi derančiais aukštakulniais „žudikais“ – atrodo, kad jam patinka, kai susilyginam ūgiu. Dar kelios minutės prieš veidrodį, lašas mėgstamų kvepalų ir pakedenusi išdykėliškas garbanas sprukau pro duris.
Netrukus jau nedrąsiai vėriau duris su minimalistiška iškaba ir įžengiau į jo teritoriją. Tamsios, blankiai apšviestos patalpos gale, prieš prožektorius ir įspūdingą fotoobjektyvą krykštaudamos staipėsi dvi menkai apsirengusios mergytės–lėlytės. Akivaizdžiai įnešiau nejaukumo į įkaitusią darbinę atmosferą, bet kaip mat prie manęs prišokęs fotografas taikliu pasisveikinimo bučiniu uždegė ir mane, o kylantis pavydas išblėso lyg lengvas dūmas.
Man buvo pasiūlyta įsitaisyti kampe, ant juodos odinės sofos. Ant stiklinio kavos staliuko iškroviau pirkinius ir laukiau. Veiksmas tęsėsi ir nesimatė galo: jis vis spragsėjo fotoaparatu vaikščiodamas aplink, o panelės lydėsi keisdamos pozas pagal nurodymus. Po gerų dešimties minučių jie jau sėdėjo prie kompiuterio ir derino paskutines užsakymo smulkmenas. Galiausiai klientės buvo mandagiai išlydėtos ir beliko blankus jų saldžių kvepalų mišinio kvapas ore.
Įsitaisęs ant sofos jis nebyliai įniko į maistą, o aš ėmiausi apžiūrėti studiją pamelavusi, kad pavalgiau namie – dabar, prisižiūrėjus tų paaugliškų figūrų, valgyti norėjau mažiausiai. Visgi, pavydėjau toms merginoms jo tiriančio žvilgsnio, ieškančio geriausio rakurso. Į mane jis dar niekad nežvelgė pro tą „vamzdį“, o ir nedrįsau siūlytis pati. Šįkart nugalėjo smalsumas ir įsitaisiusi taikinio vietoje, ant aukštos kėdės, provokavau diskusiją: „O ką tu galvoji, kai į jas žiūri?...“
Jis tik nusijuokė ir nurijęs kąsnį pakomentavo: „Kažką tokio, ką tu, kai žiūri į popierius ant savo rašomojo stalo.“ Mėgstu savo darbą, bet jame tikrai niekad nebūna tiek aistros ir kūniškumo, kiek telpa fotografijoje. „O jeigu, tai būčiau aš?...“ – nutęsiau nedrąsiai nudelbusi akis lyg mokinukė. „O tu pabandyk įsivaizduoti mane ant savo darbo stalo,“ – vėl viską juokais pavertė jis. „Nepyk,“ – pasigailėjo jis savo juokų pamatęs nepatenkintą mano veido išraišką ir ėmė atgailauti, - „bet ar tu matei save veidrodyje?“ „Ką?!“ – užsižiebiau lyg degtukas ir ko ne šoktelėjau nuo kėdės. Situacija tik blogėjo, bet vėl ramiai nurijęs kąsnį jis kalbėjo toliau. „Aš negaliu su tavimi dirbti. Tiesiog...“
„Kas?!“ – šaukiau, jau tik sau mintyse, įsižeidusi ir nekantraudama, kada jis sukramtys kąsnį. Ruošiausi kaip reikiant atremti kritiką. „Tiesiog, aš jau dabar vargiai bepajėgiu atitraukti akis nuo tavo pritrenkiančio kūno, kad išlaikyčiau akių kontaktą.“ – taip ir likau pritrenkta tokio tiesaus prisipažinimo. Wow... Nieko sau komplimentas. Tikriausiai, nuraudau, kaip rožė, nes karštis tvokstelėjo visur. Visur…
„Pakelk akis į mane,“ – atsipeikėjau tik išgirdusi jo ramų balsą iš už fotoaparato. „O ką aš sakiau...“ – kalbėjo jis labiau sau, žvelgdamas į mažutį ekraną. Dar keli blykstelėjimai, paraginimas atsipalaiduoti ir tapau marionete meistro rankose. Gal šiek tiek susikausčiusia pradžioje, bet paklusnia ir greit besimokančia. Laikas kažkur pradingo, balsas už kadro ilgainiui pritilo ir girdėjosi tik fotoaparato spragsėjimas tylioje studijoje, bei pritariantys blyksčių žybtelėjimai.
Ilgainiui susigyvenau su pasirinktu vaidmeniu ir tada jau jis gaudė kadrą. Išbandžiau viską, kas mano atmintyje buvo seksualu: kilstelėtas antakis, pakąsta lūpa, apnuogintas petys, papūstos lūpos... Rodos, gaudydamas mano žvilgsnį pro fotoaparato viršų jis akimis glostė mano savimeilę ir, kaip išlepintas katinas, tik dar labiau riečiau nugarą. Gal „Playboy“ viršeliui ir daugoka drabužių, bet buvo pakankamai karšta.
Ant žemės sugražino tvirtas prisilietimas. Ne, pirmiausia pajutau ne rankas... „Dabar supranti, kodėl man sunku tave fotografuoti...“ Kaip šilta jūra palengvėle užliejo begalė karštų, ilgesingų bučinių, po drabužiais nardė šiltos rankos ir jau žinojau geriausią būdą palengvinti jo džinsuose iškilusią „problemą“.
Visgi, skubėti nebuvo reikalo ir gurmaniškai atsidavėme malonumui. Nežinia, troškinantis ilgesys, ar tokia meniška preliudija paaštrino pojūčius, bet, rodos, užnuodytos buvo jo lūpos ir svaigino lyg narkotikas – norėjosi iščiulpti iš jo visą gyvastį. Iš proto varė jo kūno kvapas ir, lyg įelektrinti, pirštų galiukai virpino mano kūną smelkdamiesi kiaurai odą.
Paženklinę kelią, ant žemės paliktais drabužiais, nejučiomis atsidūrėme ant sofutės tamsiame kampe. Lengvai spausdamas mane savo kūno svoriu jis neatitraukė nuo manęs akių net kai pirštais nuslydo ten, kur laukė už pačią Braziliją labiau įkaitusi mano delikačioji vietelė. Ir, rodos, darėsi vis drėgniau su kiekvienu prisilietimu. Užsimerkiau ir mykiau iš malonumo, kai jis masažavo mano klitorį. Jo lūpos vėl įsisiurbė į manąsias ir liežuviai sukosi aplik vienas kitą. Sugriebiau jo sukietėjusią varpą ir švelniai glosčiau spustelėdama tvirčiau su kiekviena jaudinančia banga, kai jo pirštai lengvai judėjo manyje.
Mano kvėpavimas dažnėjo ir kojos pačios skėtėsi kviesdamos jį vidun, bet jis nesijudino ir žiūrėdamas man į akis mėgavosi kiekvienu mano kūno virptelėjimu besidarbuodamas pirštais, švelniai bučiavo ir tingiai laižė mano kaklą, pečius, krūtis. Glamonėjo stangrius spenelius kartkartėm atsargiai krimstelėdamas. Mano pirštai skendo jo plaukuose ir kaskart, lyg elektros, kokio stipresnio pojūčio nukratyta atsargiai raižiau nagais jo skalpą. Jaučiau, kaip jo varpos galvutė sudrėko ir tuo šiltu skysčiu sudrėkinau savo pirštus, kurie dar sklandžiau judėjo jo stangriu organu. Sprūdo tyli aimana iš jo lūpų ir bėgo mano kūnu kaip šiltas pavasarinis vėjelis nekaltai glostydamas odą.
Pagaliau visai arti viršūnės jis stabtelėjo ir, išsprūdęs iš mano rankų, įsitaisė tarp mano šlaunų. Lyg abejodamas dar akimirką žiūrėjo man į akis, bet aš tik užsimerkiau, kai pajutau jo galvutę prie savo lytinių lūpų. Jis švelniai slystelėjo vidun. Lėtai, lėtai ir vis giliau leisdamas man apsiprasti. Galiausiai išriečiau nugarą iš netikėtumo ir atsimerkusi pamačiau jį besišypsantį. Šyptelėjau ir aš jausdama, kaip tvirtai mano raumenukai gniaužia jo pulsuojančią varpą.
Jis tildė mano aimanas bučiniais ir svaigo galva nuo oro stygiaus ir nuo artėjančio orgazmo. Mano pirštai nuslydo žemyn jo nugara ir sugriebiau jo sėdmenis, kai jis pagreitino tempą. Mano krūtys lengvai siūbavo ant krūtinės nuo jo stiprėjančių pirmyn-atgal. Jaučiau, kaip atsakančiai vis stipriau susitraukinėja mano raumenukai ir, galiausiai, visą kūną užlieja ekstazė. Jam to buvo per daug ir po primityvaus, vyriško atsidusimo jis keliais staigokais įsiskverbimais baigė manyje, o sprogimo banga dar kartelį nubloškė mane prie bedugnės krašto.
Mūsų susipynę, prakaituoti kūnai - vienas šalia kito. Abu vos gaudėm kvapą. Apkabinęs jis vėl žiūrėjo man į akis, o aš tik įsikniaubiau jam į petį ir pirštais žaidžiau su jo krūtinės plaukais mintyse, lyg juostą, atsukinėdama paskutinį pusvalandį. Pamaži širdis vėl atgavo normalų ritmą ir grįžęs protas gražino į realybę. Pats laikas namo: „Pas tave ar pas mane?“ – nejučiom pasiūliau tęsinį.
