Praeitoje dalyje įrodėme, kad orgazmas – tai dar ne viskas. Daug svarbiau yra tai, kas įvyksta prieš ir po orgazmo. Šioje dalyje parodysime aistros ir geidulio skirtumus, tarp kurių dažnai pasiklystame ir nebesuprantame ką jaučiame.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Tarp aistros ir geidulio
Labai dažnai aistros sąvoką painiojame su geiduliu. Kasdienėje kalboje tuos du žodžius vartojame vienoda prasme. Tačiau Bažnyčia nuo Šv. Augustino laikų geidulį sieja su prigimtine nuodėme. Todėl bažnytine prasme reikia būti įdėmiam ir šių sąvokų, turinčių skirtingas reikšmes, netapatinti.
Dviejų vienas kitą mylinčių sutuoktinių susitikimą lydi seksualinis malonumas. Jį sumanęs Dievas visiškai pritaria tam žmogaus potyriui, leidžia jam džiaugtis santuokiniu aktu.
Pats Kūrėjas padarė, kad sutuoktiniai, iki galo fiziškai atsiduodami vienas kitam, patirtų kūnišką ir dvasišką malonumą bei džiaugsmą. Tad sutuoktiniai, to malonumo ieškodami, nedaro nieko blogo, juk tik naudojasi tuo, ką jiems suteikė Kūrėjas.
Seksualinio malonumo, kurį patiria sutuoktiniai, nedera laikyti tik kūno reakcija, atsieta nuo dvasinio džiaugsmo. Žmogus, kaip dvasiška ir kūniška būtybė, išgyvena ne vien tik fizinį, bet kartu psichinį (pasitenkinimą, džiaugsmą, artumą, intymumą) ir dvasinį (laimę, prasmės pojūtį, Dievo artumą) malonumą.
Todėl seksualinio malonumo negalima laikyti tik paprasta kūno reakcija, kartu tai susitikimo manifestacija ir jo nuojauta, susitikimo, kuris vyksta pačiose dvasingiausiose mylinčių vienas kitą sutuoktinių sielų gelmėse.
Malonumo paieškos nėra vien tik vis stipresnių potyrių troškimas, bet ir gilesnės meilės, galutinio išsipildymo paieškos – slaptos, beribės paieškos, einančios į begalybę. Dievo malonės dėka aistra tapęs kūniškas dvasios įkvėpimas apimą kūnišką žmogaus apvalkalą.
Lytinio akto taurumas
Pagal Evangeliją kaip tik toks yra visuminis santuokinio akto išgyvenimas. Grąžinti lytiniam aktui jo tikrąjį taurumą galima suvokus, kad jis yra tikros ir pastovios žmonių meilės ženklas, o ne tik žmogaus kūno geidimo išraiška. Lytinio akto teikiamas malonumas gražiai išsipildo tik tada, kai juo dalijamasi, kai apdovanojamas kitas asmuo, kai tai išgyvenama per dialogą, per komuniją su juo.
Jeigu seksualiniu gyvenimu siekiama sukurti tokius gilius tarpusavio santykius – tikros meilės ryšį, tada malonumas, kurį patiria sutuoktiniai, susitapatina su kuriamu gėriu. Tas ryšys atsiranda kaip nuostabus ir trokštamas – ir toks yra iš tikrųjų. Tik toks suvokimas veda žmogų į susitikimą su Dievu. Katalikų sutuoktinių meilės misterija peržengia pojūčių ribas.
O žodis „geiduliai“ teologijos kalba aprašo širdies būseną – giliausią dvasinę žmogaus sritį. Išoriškai juos taip pat spinduliuoja kūnas – tai puikybės, godumo, pavydo, paleistuvės manifestacija. Geiduliai yra nuodėmių šaltinis, jie naikina vienybę, meilę, žmonių tarpusavio sutarimą.
Tos nuodėmės teikia kūniškų malonumų, tačiau ne juos, o blogus poelgius reikėtų smerkti, pavyzdžiui, neištikimybę, o ne malonumą, susijusį su neištikimybe. Požiūris į seksualinius malonumus kaip į nuodėmingos prigimties išraišką, neteisingą žmogaus pasirinkimą, už kurį reikės atsakyti, neturi nieko bendra su katalikybe. Tai tas pats, kas akį kaltintume už tai, kad žiūri pornografiją, nepastebėdami, kad ta pati akis gali gėrėtis mylimo asmens grožiu.
Kai nematai ir nesuvoki, kad būtent iš žmogaus širdies eina gėris arba blogis, kuris paskui kūniškai perduodamas į išorę, tada tampi eretiku manicheistu – dėl visko kaltini žmogaus kūną.
Gera širdis – geras seksas
Aistros santuokiniame guolyje nedera vertinti neigiamai – kaip brutalios geidimo būsenos, kuri spaudžia smegenis, slopina žmogaus gebėjimą pasirinkti gėrį ir lytinį aktą nužemina iki grynai biologinės reakcijos, neturinčios nieko bendra su dvasios reikalais.
Taip aistrą kartais supranta asmenys, turėję seksualinių bėdų, pavyzdžiui, ilgai ir nesėkmingai kovoję su masturbacija arba mylėjęsi be meilės. Paskui jų galvose įsišaknija mintis, kad seksas – tai kažkas nešvaraus, bjauraus, tai, kas sukelia priklausomybę ar veda prie išnaudojimo, nesaugi tikrovės sritis.
Nors jie stengiasi, keičia savo elgesį, bet ir toliau mąsto viską griaunančių geidulių, o ne meilės, atsidavimo, džiaugsmo Dievo dovana kategorijomis, ta dovana, kuri sutuoktinius suartina. Jie bijo, kad blogis, kurio jie jau nebenori, jų gyvenime vėl nugalės.
Toks požiūris, būdingas žmonėms, kurie ima „blaivėti“, trukdo atrasti aukščiausias seksualinių potyrių dimensijas. Jiems tai pirmas etapas, jie tik žengia pirmuosius žingsnius laisvę, į iš tikro krikščionišką gyvenimą.
Tyros širdies žmonės kur kas lengviau išgyvena intymumą ir aistrą kaip Dievo dovaną. Tie dalykai jiems yra didelė vertybė, kuri smogia žmogui taip stipriai, kad išmuša jį iš įprasto gyvenimo ritmo, tam tikra prasme jie netenka pagrindo po kojomis, praranda gebėjimą blaiviai mąstyti ir šaltu protu spręsti.
Tačiau tokios būsenos padarinys nėra proto užtemimas, atvirkščiai – jo nepaprastas skrydis į intuicinio supratimo erdves, ir tas skrydis jokiu būdu ne iracionalus, o apšviestas racionalumo spindulių. Toji aukščiausia išstūmimo iš įprastos dvasinės būsenos forma nė kiek neprieštarauja protui, nes ne tik neužtemdo mūsų dvasios, bet atvirkščiai – apšviečia ją skaisčia šviesa.
Tačiau akivaizdu, kad kasdienio gyvenimo reikalai čia pasitraukia į antrą planą ir leidžia didžiai šią valandėlę išgyventi. Ta „ekstazė“ – suprantama kuo plačiausiai – savo esme prieštarauja bet kokiai vergovei ir mūsų laisvės apribojimui.
Ši ekstazė, būdama dovana, yra skrydis į aukščiausią laisvės formą, kai ne tik valia, bet ir širdis kalba ir pasirenka teisingai. Ji išlaisvina mus iš varžančių pančių. Apgaubti aukščiausios laisvės, skriejame aukštyn. Pirmuoju atveju kažkokia jėga murkdo mus vis gilyn, žemiau mūsų įprasto gyvenimo lygio, antruoju kažkas aukštesnis už mus iškelia virš kasdienybės.
Lytinio akto misterija
Santuokinio akto metu žmogus gali laike ir erdvėje patirti tam tikrą paslaptį (misteriją), ir ji akimirką padaro jį laimingą. Kalbant vien tik apie geidimą, apie malonumo paieškas, yra apribojamas intymių santykių aprašymas.
Lytinį aktą, laikomą tik materialiu ir biologiniu potyriu, galima palyginti su mokėjimu pasakyti kiekvieną raidę, bet negebėti sujungti jų į vieną žodį. Tik tada, kai moki laisvai skaityti, gali suvokti iš atskirų ženklelių sudarytų žodžių turtingumą ir grožį. Tokiomis pabiromis raidėmis yra žodžiai malonumas, aistra, orgazmas.
Tik tada, kai sudedi į visumą žmonių meilės potyrius, gali perskaityti tokius žodžius kaip meilė, vienybė, ištikimybė, atsidavimas, susitikimas su Dievu. Vadinasi, aistra nėra nei tikslas, nei priemonė, ji yra kalbos rūšis, kai garsai skamba iš dviejų žmonių širdžių gelmių, žmonių, kurie pasirinko vienas kitą ir kurie kartu celebruoja savo vienybę. Ekstazės susiaurinimas iki fiziologinio potyrio yra žmonių meilės ir jausmo sumažinimas.
Sutuoktinių meilė, kurios išraiška yra lytinis aktas, žmogaus kūniškumą kelia dangaus link. Ekstazę, sukeltą intymiojo gyvenimo džiaugsmo, galima palyginti su amžinojo gyvenimo laime. Todėl vienas kitą mylinčių sutuoktinių santuokinis aktas leidžia jiems pajusti ir suprasti, kaip saldu susitikti su Dievu.
Gyvenimas danguje
Istorijoje ne kartą buvo bandoma aprašyti laimę gyventi danguje, pavyzdžiui, ta būsena buvo lyginama su pakilia nuotaika, sukuriama grigališkojo choralo. Žmonės, kuriuos žavėjo tokia muzika, galėjo valandėlę jaustis pernešti į visiškai kitą, geresnę, žmogiškąją būtį.
Bet vis dėlto kažin ar manė, jog danguje nuolatos klausysis gražios muzikos. Galbūt panašiai kupinas meilės santuokinis aktas suteikia galmybę suvokti amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Kuris žmogus nenorėtų gyventi su Dievu – su pilna šilumos, stipria Meile, persmelkiančia žmogaus kūną?
Todėl intymių santykių metu sutuoktiniai kuo aiškiausiai egzistenciškai suvokia, tiesiog visa savo širdimi jaučia, kaip nuostabu yra būti kartu su Dievu. Tas jų potyris yra tobuliausias vienybės su Dievo pojūtis. Santuokinio akto išgyvenimas leidžia vyrui ir žmonai pajusti dalyvavimo dangaus liturgijoje skonį.
Būsimo bendravimo su Dievu džiaugsmas bus toks didelis ir nuostabus, kad bet koks žmogiškas, laikinas potyris, palyginti su juo, nebeteks vertės.
Krikščionys sutuoktiniai dėl dvasingumo, kuris juos suartina, gali mėgautis didesniais intymiojo gyvenimo džiaugsmai nei kiti žmonės. Krikščionys gali išgyventi seksualinį malonumą, gaubiamą gilių, dvasinių abipusės meilės jausmų. Meilė suteikia naują prasmę patiriamam malonumui ir leidžia jį patirti kuo giliau.
Kitoje dalyje aprašysime kūnišką ir dvasinį pasitenkinimą seksu.
Šis straipsnių ciklas paremtas kunigo Ksaverijaus Knoco (Ksawery Knotz) knyga „Seksas, kokio nepatyrėte“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla. Knygoje gausu patarimų intymaus sutuoktinių gyvenimo tema.
Lijana Pikul
