Psichologija ir religija visada turėjo sunkiai nusakomus ryšius: abu dalykai atrodo gana panašūs, susiję su giliausiais, asmeniškiausiais žmogaus gyvenimo klausimais, tačiau, iš kitos pusės, nemažai psichologijos teorijų ir krypčių neigia religiją ar nepripažįsta jos svarbos. Vis dėlto religinis gyvenimas ir žmogaus tikėjimas negali būti visiškai atsieti nuo jo asmenybės, nes yra daugybė sričių, kur tikėjimas persipina su psichologiniais išgyvenimais.
Dar daugiau, įvairių tyrimų duomenimis tikėjimas gali turėti įtakos ne tik emocinei būsenai, bet ir fizinei sveikatai.
Reikia pavyzdžių? Prašom:
- tyrimai rodo, kad iš tų ligonių, kurie turėjo rimtą širdies operaciją ir išgyveno po jos 6 mėnesius, tikinčiųjų yra 3 kartus daugiau, nei netikinčiųjų;
- iš žmonių, kurie lankosi bažnyčioje (ar kito tikėjimo šventykloje) kelis kartus per savaitę, save kaip „labai laimingus“ įvardija 47 procentai, lyginant su 28 procentais žmonių, kurie bažnyčią ar šventyklą aplanko rečiau nei kartą per mėnesį.
Deja, šiuos duomenis kol kas sunku pakomentuoti, nes statistikos skaičiuotojams reikėtų atsižvelgti į daugybę šalutinių veiksnių: kiek laiko žmogus praktikuoja savo tikėjimą, ar jis yra viengungis, ar gyvena su šeima, na ir dar daug dalykų, kurie turi įtakos tiek tikėjimui, tiek bendrai geros savijautos būsenai. Tačiau galime pabandyti apibrėžti, ką gero žmonės gauna iš savo tikėjimo ir kuo tai padeda gyvenime.
Bendrystė su kitais
Gali būti, kad reikšmės turi socialinė parama ir identitetas, kuriuos suteikia priklausymas kokiai nors bendruomenei, bažnyčiai ar šventyklai. Religija ir tikėjimas paprastai praktikuojami ne tik pavieniui, bet ir kartu su „tikėjimo broliais ir seserimis“, kurie pasidalina vienas kito naštomis, padeda tiems, kuriems to reikia, siūlo savo draugystę ir draugiją. Iš tiesų tie žmonės, kurie priklauso religinėms bendruomenėms ar reguliariai lankosi šventyklose (bažnyčiose), turi daugiau ryšių – tai yra, daugiau draugų ir pažįstamų, kuriais gali pasitikėti. Kitas dalykas, kurį suteikia bendruomenė, yra identitetas – mums visiems svarbu save suvokti kaip kažkokio didesnio žmonių rato atstovą, taigi bandome save įvardinti kaip žmogų, lietuvį ar kitos tautybės atstovą, studentą ar darbuotoją, vyrą ar moterį, dukrą ar motiną, vyrą ar draugą, krikščionį ar laisvamanį... Taip galime jaustis esą ne vieni, o kartu su būriu kitų žmonių, tokiu būdu turintys daugiau galios ir jėgos.
Dievo pagalba
Antra, žmogaus ryšys su Dievu išties gali būti nuraminimas ir paguoda sunkiu metu, taip pat pagrindas savivertei, galėjimui jaustis besąlygiškai vertinamam, mylimam, tam, kuriuo rūpinamasi. Mūsų visuomenėje yra daugybė žmonių, kurie iš pat mažens augo girdėdami, kad yra nepakankamai geri, neatitinkantys tėvų lūkesčių, per prastai besimokantys ir taip toliau. Tokiam žmogui tiesiog gyvybiškai svarbu pačiam sau ir kitiems įrodyti, kad vis dėlto yra pakankamai geras. Puiku, kai jis gali pasisemti tokios paramos iš Dievo, kai gali pasijusti mylimas net ir nebūdamas tobulas, net ir klysdamas: visa tai sukuria nuostabų saugumo jausmą ir atkuria pasitikėjimą savimi.
Tikėjimas, kad Dievas padės tada, kai to reikės, suteikia ramybę ir taikumą, o tikinčiojo susitapatinimas su tam tikrais Biblijos veikėjais gali padėti rasti savo kelią gyvenime (tai yra, užuot blaškiusis priimant sprendimą galima tiesiog paklausti: „Ko Dievas iš manęs norėtų šioje situacijoje?“, „Ką Jėzus darytų mano vietoje?“).
Dieviškasis planas gyvenimui
Trečia, jausmas, kad Dievas turi numatęs viskam tikslą, padeda tikintiesiems rasti prasmę eiliniams gyvenimo įvykiams, taip pat ir traumuojančiai patirčiai. Sušlubavusią sveikatą ar mirtį šeimoje (ypač jei kas nors miršta nelauktai arba anksčiau laiko, pavyzdžiui, kūdikis ar vaikas) labai sunku paaiškinti pasaulietiniais terminais, ir susidūrus su tokiais išgyvenimais gali stipriai susvyruoti mūsų esminis tikėjimas pasaulio teisingumu. Religija bei tikėjimas gali padėti žmonėms suprasti, kad bet koks įvykis yra platesnio dieviškojo plano dalis arba kad jis suteikia galimybę dvasiškai augti ir stiprėti. Prasmės jausmas, kurio žmonės semiasi iš savo religijos, gali suteikti viltį ir paguodą.
Prasmės radimas
Galiausiai religija ir dvasingumas neabejotinai padeda žmonėms atrasti gyvenimo prasmę. Daugeliui tiesiog būtina jausti, kad jie kam nors rūpi, kad jų kentėjimas ir sunkus darbas nėra bergždi, kad jų gyvenimai turi tikslą. Žmonėms svarbu, kad jaustų kontroliuoją savo likimą. Jiems reikia pateisinti ir apginti savo veiksmus bei pasirinkimus: kodėl jie turėtų atleisti, už ką turėtų būti dėkingi, kodėl mušančiam turėtų atsukti kitą skruostą, ir t.t. Jiems reikia turėti priežastį, į kurią galėtų nukreipti savo dėmesį, o ne vien į save.
Bendruomenės reikšmė
Taigi dar kartą apie tai, kodėl žmonės eina į bažnyčią: jie tai daro todėl, kad pastovus lankymasis bendruomenėje jiems suteikia:
- socialinę ir emocinę kitų bendruomenės narių paramą;
- identiteto, vertybių ir gyvenimo būdo patvirtinimą;
- gyvenimo prasmės sustiprinimą (pavyzdžiui: „Mes esame daugiau, nei vien trumpas švystelėjimas Visatoje“);
- paguodą sunkiu metu;
- atitraukimą nuo stresų ir bėdų;
- užuojautą nesėkmingiesiems;
- įkvėpimą, pagarbą ir viltį (pavyzdžiui: „Aš tai galiu“, „Aš skubu šiandien kam nors padėti arba atleisti priešui, arba išgelbėti planetą“);
- kontrolės jausmą ir jėgą susidoroti su iššūkiais;
- ir daug daugiau visko.
Ar gali religija kenkti sveikatai?
Prieš tai aptarėme, kad religija ir tikėjimas gali pagerinti psichologinę ir fizinę sveikatą. Tačiau iškyla ir atvirkščias klausimas: ar gali būti, kad religija pakenktų sveikatai? Trumpai tariant, taip. Pabandykime tai apžvelgti plačiau:
1) Religija gali kelti įtampą Kiekvienas žino, kad įtampa ir nerimas gali pakenkti sveikatai ir gerai būsenai. Galbūt ironiška tai, kad religija, kuri sumažina nerimą, gali ir sukelti jį. Priežastis yra tokia, kad kai kuriomis tiesomis gali būti sunku tikėti arba sunku jų laikytis. Pavyzdžiui, jei žmogus tiki tradiciniu bibliniu požiūriu, kad Dievas sukūrė žmogų dabartiniu pavidalu, tačiau susiduria su moksliniais įrodymais, kad evoliucijos teorija yra labiau pagrįsta, jam gali kilti įtampa ir nerimas. Panašiai daug kam yra sunku laikytis Biblijoje pateikiamų moralinių reikalavimų, pavyzdžiui, mylėti savo artimą, negeisti kito žmogaus sutuoktinio ar turto.
2) Religija gali žmones nuvesti nuo tradicinės medicinos Visi iš mūsų esame girdėję apie atvejus, kai žmonės atsisako tradicinių vaistų sau ar savo vaikams dėl religinių įsitikinimų. Kai kuriais atvejais žmonės atsisako šiuolaikinių medicinos pasiekimų, nes jų tikėjimas jiems to neleidžia (pavyzdžiui, Jehovos liudytojai negali perpilti kraujo komponentų). Kitais atvejais gydymo atsisakoma todėl, kad tikima, jog reikia pasikliauti Dievu ir melstis už savo pasveikimą, o ne gydytis tuo, ką siūlo gydytojai, nes tai reikštų tikėjimo ar pasitikėjimo Dievu stoką. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai laikomasi radikalių, fundamentalių religinių pažiūrų, kai religija tampa griežtu taisyklių rinkiniu, kurio būtina paraidžiui laikytis. Įdomu tai, kad, jeigu tikintysis nėra fundamentalistas, jis netgi labiau laikosi gydytojų nurodymų, nei žmogus, kuris netiki, kadangi jis labiau pasitiki tiek maldos ir Dievo galia, tiek vaistų veiksmingumu.
3) Religija gali būti vengimo forma Apie vengimą kalbame tada, kai žmonės stengiasi išvengti susidūrimo su nemalonia situacija arba tiesiog stengiasi paneigti, kad ji egzistuoja. Kaip jau buvo minėta, religija gali suteikti psichologinių jėgų ir drąsos ir tokiu būdu padėti susidurti su savo problema, tačiau religija taip pat gali pasiūlyti žmonėms būdą vengti savo problemų. Tai yra, labai paprasta pasakyti: „Viskas Dievo rankose“ arba „Taip atsitiko todėl, kad buvo Dievo lemta“, užuot ėmusis spręsti iškilusius nesklandumus. Kitais žodžiais kalbant, jei žmonės nori išvengti susidūrimo akis į akį su savo problemomis, jie gali suversti atsakomybę Dievui, patys tokiu būdu nieko nedarydami.
Apibendrinus galima pasakyti, kad religija ir tikėjimas gali daug duoti, tačiau taip pat ir šioje srityje gali slypėti pavojų fizinei bei psichologinei sveikatai. Yra žmonių, kurie nėra tikintys, tačiau jie pasikliauja kitomis socialinėmis grupėmis, asmeniniais ryšiais, draugais ir panašiai, ir jų gerai būsenai tas turi reikšmės ne mažiau, nei tikėjimas tiems, kurie yra tikintys. Svarbiausia, kad bet kokie ryšiai ir pasitikėjimas kuo nors netaptų dogmatišku ir nelanksčiu požiūriu į pasaulį bei gyvenimą, kuris iš tiesų kenkia visiems.
