Žmonės į psichologus kreipiasi dėl įvairiausių priežasčių: norėdami išspręsti santykių problemas, siekdami geriau suprasti save, surasti išeitis iš keblių situacijų, norėdami atsikratyti nerimo ar baimių ir t.t. Nepriklausomai nuo problemos pobūdžio visgi galima besikreipiančius į psichologą suskirstyti į sekančias grupes:
Žmonės, norintys pasikeisti. Jie pasiruošę investuoti savo jėgas, laiką ir pinigus į tai, kad padarytų gyvenimą geresniu ir įdomesniu. Taip, tai dalykai, kurių negali paliesti, išbandyti, kaip kad perkant naują automobilį, tačiau gali pajusti.
Tai tie žmonės, kuriems konsultacijos išties padeda ir būna naudingos, nes jie yra motyvuoti keistis, yra orientuoti į rezultatą, pasirengę naujai atrasti save ir, svarbiausia, yra pasiruošę prisiimti atsakomybę už tai, kas su jais vyksta.
Žmonės, norintys pakeisti kitus. Jie nepatenkinti savo santykiais ir dėl to kaltina kitus: žmoną, vyrą, mamą, anytą, vadovą ir t.t. Į psichologą kreipiasi su klausimu: „Kaip jį/ją priversti/išmokyti/pakeisti?“ ir pan. Tokiems žmonėms dažnai atradimu tampa supratimas, kad jie taip pat įneša savo indėlį į santykius ir prisideda prie to, kad santykiai yra būtent tokie.
Svarbus būna suvokimas, kad kito žmogaus be jo paties noro pakeisti neįmanoma. Ir kad pakeisti kitą žmogų ir pakeisti santykius – yra du skirtingi dalykai. Tolimesnio darbo su klientu sėkmė priklauso nuo to, ar jis yra pasiruošęs priimti ir suprasti šiuos dalykus.
Žmonės, norintys gauti receptą. Kitaip tariant, patarimą, kuris akimirksiu pakeis jų gyvenimą. Paprastai tokie klientai iš pradžių idealizuoja psichologą, mano, kad jis turi „stebuklingų“ receptų kiekvienai gyvenimiškai situacijai ir jiems tereikia papasakoti savo situaciją ir psichologas pasakys, kaip toliau elgtis.
Iš tiesų būna situacijų, kurios lengvai išsprendžiamos vienos konsultacijos metu, tačiau kuomet kalbame apie gilesnius jausmus, įsisenėjusias problemas, skirtingus požiūrius ir pan. yra reikalingos abipusės – psichologo ir kliento – pastangos.
Ir dar yra viena kategorija žmonių, kurie kreipiasi į specialistą tenorėdami įrodyti (sau arba kitiems), kad jiems niekas negali padėti. Kaip taisyklė, pas psichologą jie atsiduria, spaudžiami sutuoktinio, giminaičių ar draugų. Žmogui, kuris mano, kad problema yra neišsprendžiama, yra žymiai sunkiau padėti. Todėl, kai skambina klientas ir sako: „Mano žmonai reikalingas psichologas. Ar galėtumėte padėti?“, atsakau: „Tegul Jūsų žmona paskambina pati. Arba ateikite Jūs.“
Žinoma, toks skirstymas yra sąlyginis, vienok maksimalią naudą iš apsilankymo pas psichologą gausite tuomet, jei kreipsitės į jį savo noru, jei suprantate, kad tai ne psichologas turi „kažką padaryti“ tarsi mostelėdamas burtų lazdele, o jūs pats/pati, jo padedami, turėsite įgyvendinti pokyčius ir kad tam bus reikalingas laikas, jūsų noras ir pasirengimas keistis. Konsultacija – tai abipusis darbas jūsų pageidaujamo gyvenimo link.
Tad į ką kreiptis patarimo: draugę ar psichologą ?
Labai dažnai į psichologą kreipiamasi patarimo. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kai žmogus galvoja: “Kam eiti pas psichologą ir mokėti pinigus, jeigu galiu pasikalbėti su drauge prie arbatos puodelio savo virtuvėje?".
Visų pirma, psichologo etika reikalauja laikytis konfidencialumo principo, t.y. visa tai, kas bus pasakyta konsultacijos metu, nebus niekam atskleista. Ar gali mums tą garantuoti draugė? Sutikime, ne kiekviena. Kita vertus, jeigu mes aptarinėjame savo santuokines problemas ir atskleidžiame nemažai asmeninių ir diskretiškų dalykų apie partnerį žmogui, kuris dalyvauja mūsų šeimos šventėse ir bendrauja su sutuoktiniu, tai ar sąžiningai mes elgiamės su žmogumi, su kuriuo kartu gyvename? Ar teisinga jo atžvilgiu tai, kad kažkas atėjęs į gimtadienį, apie jį žino ženkliai daugiau negu kad jam pačiam norėtųsi? Ir kaip jums atrodo – ar tai neįtakoja jų tarpusavio santykių (ypač kai šeimos problemos aptarinėjamos su tėvais)?
Antra, patarimai yra pavojingi tuo, kad jie paprastai suformuluojami, remiantis savo asmenine patirtimi arba asmeniniu požiūriu į situaciją. Kitaip tariant, patarimą duodantis žmogus subjektyviai remiasi savo patyrimu. O psichologas situaciją padeda išspręsti, koncentruodamas dėmesį į Jūsų asmeninę patirtį. Tai yra esminis skirtumas.
Įsivaizduokite situaciją: moteris gyvena santuokoje, stengiasi palaikyti darnius santykius, deda į tai nemažai pastangų, tačiau mano, kad vyras skiria jai per mažai dėmesio. Ji eina pas draugę Nr.1 patarimo. Draugė Nr.1 turi visiškai kitokią patirtį su kitokiu vyru. Ir ji sako: „Kai maniškis nustojo man dovanoti gėles (gėlės jai = dėmesys), aš pati nusipirkau raudonų rožių, jis užsipavydėjo ir dabar dovanoja man gėles kartą į savaitę!“
Visų pirma, galbūt mūsų aptariama moteris dėmesį supranta ne kaip gėlių dovanojimą, o, pavyzdžiui, kaip pagalbą namų ruošoje arba bučinius išsiskiriant ir susitinkant. Jau vien dėl to patarimas su gėlėmis nėra tinkamas šioje situacijoje. Antra, net jeigu jos abi mano, kad gėlių dovanojimas – dėmesio ir rūpesčio ženklas ir todėl ji nuspręs pasidovanoti sau gėlių, kurios būgtai gautos nuo tariamo gerbėjo, dar nereiškia, kad jos vyras nėra pavyduolis ir toks situacijos sprendimas neišprovokuos dar didesnių nesutarimų šeimoje.
Sakykim, kreipiamasi į draugę Nr. 2, kuri niekada nebuvo ištekėjusi, yra palaikanti tik trumpalaikius ryšius su skirtingais vyrais ir neturi ilgalaikių ir pastovių santykių kūrimo patirties. Žinoma, kad ji, pažiūrėjusi į situaciją per asmeninės patirties prizmę, ilgai negalvodama išdroš: „Kam jis tau toks reikalingas? Pažiūrėk į save – kokia gražuolė! Ką - geresnio sau nesusirasi?" Sutikite, situacijoje, kai dėmesio norisi iš konkretaus žmogaus, kitų dėmesys – nepaguodžia. Ar skatina toks patarimas ieškoti partnerystę stiprinančių išeičių? Greičiausiai – ne, netgi priešingai.
Ką gi daro specialistas? Remdamasis savo ilgamete patirtimi ir žiniomis, psichologas supranta, kad kiekvienas žmogus turi unikalią patirtį. Todėl iš pradžių yra reikalinga sužinoti daugiau apie žmogaus asmenybę, jo patyrimą, požiūrius, lūkesčius ir nuostatas.
Pavyzdžiui, sužinoti, ką ji laikytų vyro dėmesio išraiška? Išsiaiškinti, kokie yra tarpusavio santykiai šeimoje ir kaip jie vystėsi? Ką ji daro, kad gautų tai, kas jai reikalinga? Ar ji žino, ko reikia sutuoktiniui ir ko jis iš jos tikisi? Ar ji tai duoda? Ir t.t. Dažnai tik būtent tokio pokalbio eigoje žmogus supranta ir suvokia tikrąsias savo nepasitenkinimo priežastis, konkrečiai suformuluoja poreikius ir, specialisto padedamas, randa išeitis. Kita vertus, neretai yra naudingas ir reikalingas psichologo pokalbis ir su sutuoktiniu.
Tai išplečia situacijos matymą ir padeda objektyviau pažvelgti į situaciją. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kad jūs einate pas draugę patarimo, o po to jūsų vyras eina pokalbio pas jūsų draugę ir tada visi trys kartu sprendžiate jūsų šeimos problemas? Ne? Atsakykite sau į klausimą: „Kodėl?“ Tad kodėl jūs viena ar vienas turėtumėte pasakotis savo draugei ar draugui?
Žinoma, kiekvienas iš mūsų turime teisę ieškoti pagalbos, patarimo ar paguodos artimųjų tarpe. Tačiau dažnai girdžiu klausimą: „Tai kada kreiptis į psichologą? Juk nebėgsi po kiekvieno barnio“. Į tai atsakau: „Įsivaizduokite, kad jūsų santykiai – automobilis, o problema – gedimas ar defektas. Esant tokiam gedimui, ką darysite: A. Nieko. B. Važiuosite pas draugę. C. Važiuosite į autoservisą?“ Tad kai kitą kartą susidursite su dilema „ką daryti“, prisiminkite šį palyginimą ir sprendimą priimsite akimirksniu.
