Mano žmona nuolat reikšdavo didelį nepasitenkinimą dėl to, kad mūsų ateinanti tarnaitė prastai išlygina marškinius ir palaidinukes, patvirtindama savo žodžius „daiktiniais įrodymais". Taip tęsėsi labai ilgai. Pastebėdavo ji ir kitokių tarnaitės nusižengimų, pavyzdžiui, kartais sriuboje rasdavo kokį plaukelį ir panašiai. Tuos bambėjimus atremdavau pasiūlymu drabužius lyginti pačiai ir įrodinėjau, kad jos piktinimasis sugrįžta atgal jai pačiai dar stipresnis.
Po kelių dienų parėjau namo tuoj po pietų. Iš to, kaip tarnaitė pasisveikino su manim, įtariau, kad kažkas atsitiko. Pasirodo, kad ji netyčia sudaužiusi dvi taures. Aš tik nusijuokiau, nes dėl tokios smulkmenos krimstis tikrai neverta. Bet pamatęs taurių šukes supratau, kad nuostolis tikrai nemenkas. Tai kaip tyčia buvo mano žmonos mėgstamiausios taurės; jos nebuvo labai brangios, bet parduotuvėse tokių taurių jau nebebuvo. Vakare aš apgalvojau šį nemalonų įvykį ir padariau išvadą: žmona ne kartą gana atvirai reiškė nepasitenkinimą tarnaite, kurios pasąmonė, priimdama tuos neigiamus signalus, perėjo į gynybą ir smogė atsakomąjį smūgį. Abi moterys, aišku, apie tai net nepagalvojo ir tai, kas atsitiko, pavadino nelaimingu „atsitiktinumu". Tačiau man ir žmonai tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad reikia skirti daug dėmesio savo žodžiams ir darbams, nes pasąmonė dirba be jokios pertraukos visą parą, ir su ja juokai menki.
Taigi, dėl Dievo meilės, nesiųskite neigiamų signalų, nes tokie, ar dar sustiprėję, jums ir grįš. Kolektyvinę pasąmonę turėtumėt įsivaizduoti kaip didžiulį rezervuarą, į kurį suteka visos pasaulyje gimusios mintys ir visi pasakyti žodžiai. Viskas, ką jūs ten pasiunčiate, išlieka, sustiprėja ir paskui vėl sugrįžta atgal pas jus. Ne tik malonios mintys ir meilūs žodžiai, bet ir kupinos neapykantos mintys bei kritiški žodžiai.
Pavyzdžiui, žmogus, paniškai bijantis šunų, beveik visada su baime galvoja, kaip šuo jam įkąs. Taigi jis išspinduliuoja tą savo baimę ir nesunku atspėti, kad jį kandžiojantis šuo yra tik vykdytojas, atlikėjas. Baimės jausmas davė jo pasąmonei užduotį įkąsti tam žmogui.
Kaip jau žinome, pasąmonė yra labai ištikimas tarnas. Jis priima šeimininko vaizdinius ir jausmus, tik nemoka atskirti gėrio nuo blogio. Tai jau sąmonės uždavinys, tuo turi užsiimti protas. Pavyzdžiui, jūs apsirikote ir netyčia užsisakėte dėžę balto vyno. Iš tikrųjų ketinote užsisakyti dėžę raudono vyno, bet per išsiblaškymą užsakymų lape padėjote kryželį ne toj vietoj. Užsakymą įdėjote į voką, užklijavote ir išsiuntėte vyno tiekėjui. Tiekėjo firmos darbuotojas, atplėšęs voką ir pamatęs kryželį užsakymų lape, išsiųs jums dėžę balto vyno net nepasiteiravęs telefonu, ar jums reikia kaip tik tokio vyno.
Lygiai taip pat veikia ir jūsų pasąmonė. Ji yra „jūsų nuolankus tarnas". Tik ji nepasibels jums į duris ir nepasiklaus, ar jūs tikrai norite kaip tik to, ką nurodėte užsakymo lape. Ne, ji vadovaujasi prielaida, kad jūs žinote, ko norite. Argi ilgai laikytų koks nors anglų dvarininkas tokį liokajų, kuris po nurodymo kelis kartus teirautųsi, ar šeimininkas tikrai pageidauja kaip tik to, ką paliepė? Todėl prieš duodami nurodymus savo vidiniam tarnui gerai apgalvokite juos.
Vienas mano pažįstamas jau dvidešimties metų mėgdavo visiems įkyriai kartoti: „Žinote, aš taip smarkiai geriu ir tiek daug rūkau dėl to, kad žinau, jog ilgiau kaip keturiasdešimt metų vis tiek neišgyvensiu." Tokiais pareiškimais, aišku, jis patraukdavo aplinkinių dėmesį, o jam tada atrodė, kad iki keturiasdešimt metų dar labai toli. Tikriausiai jau numanote, kuo visa tai baigėsi. Praėjus vos penkioms savaitėms nuo jo keturiasdešimto jubiliejaus, pamačiau laikraštyje žinutę apie jo mirtį. Kaip vėliau sužinojau, jis važiavo autostrada, o pakelėje kažkokie vaikigaliai mėtė akmenis į pravažiuojančius automobilius. Vienas iš jų pramušė 180 kilometrų greičiu lekiančio automobilio langą ir užmušė jį vietoje. Kaltininkas buvo tik vykdytojas, atlikėjas, o patį pavedimą jau senų seniausiai davė pats mano pažįstamas, nors, žinoma, tai pramuštgalvio nuo atsakomybės neišvaduoja.
Todėl stenkitės savo teigimais visada kalbėti apie dabartį, pavyzdžiui:
— „Dėkoju už didžiulius savo turtus, kuriuos turiu dabar";
— „Dėkoju už nuostabią žmoną, kuri kaip tik dabar įžengė į mano gyvenimą";
— „Dėkoju, kad esu visiškai išgijęs".
Jei sulaukus trisdešimt metų jums kils noras kada nors praturtėti, tai jis bus panašus į moters, pageidavusios būti truputį nėščia, norą. Aišku, galima pasakyti ir taip: „Sulaukęs 50 metų, būsiu milijonierius". Be abejo, taip ir bus, jei tik po to 20 metų jūs tvirtai laikysitės tokio pasiryžimo ir atkakliai dirbsite. Tik kam taip ilgai laukti? Kam varžyti save? Viskas vyksta dabar. Jūs visada gyvenate tik čia ir dabar. Jūs gyvenate ne ateityje ir ne praeityje, o visą laiką tik dabartyje. Ketvirtadienis, septyniolika valandų ir viena minutė — štai kas yra dabar. Lygiai septyniolika valandų yra jau praeitis, o septyniolika valandų dvi minutės bus ateitis, o kai ateis tas laikas, septyniolika valandų dvi minutės bus vėl dabartis, o septyniolika valandų ir viena minutė tada bus jau tik praeitis, o septyniolika valandų ir trys minutės bus ateitis ir taip toliau.
Jei jūs visada teigsite tik dabartį, tai jūsų pasąmonė žinos, kad jūs kiekvieną sekundę tikitės, jog jūsų norai išsipildys. Jūs jau užsakėte, ko jums reikia, dabar tas jūsų užsakymas apdorojamas. Todėl dabar sutelkite visą dėmesį į tai, ką sakote, kad po kelių sekundžių nepaneigtumėt savo ankstesnių žodžių ir tuo pačiu neatšauktumėt pirmojo užsakymo. Jei aludėje užsisakote alaus, bet po minutės apsigalvojate, kad geriau būtų išgerti kokakolos, ir apie tai pasakote padavėjui, tai jis per daug nenustemba. Tačiau jei pradėsite blaškytis: „Padavėjau, bokalą alaus... ne, nereikia... o gal vis dėlto atneškite... bet ne, nereikia... na, tiek jauto, atneškite... ne, ne, neverta...", tai jo reakcija bus visiškai kitokia. Jums juokinga? Bet tik pagalvokite, ar jums pačiam niekada nėra buvę taip, kaip aprašyta žemiau.
Garsiai pasakyta mintis: „Gerai būtų nusipirkti džinsus". Tuoj po to kilusi mintis: „Ne, dabar negaliu sau to leisti". Garsiai pasakyta mintis: „Rytoj sušveisiu gerą kepsnį". Mintis tuoj po to: „Ne, nes nuo jo ėda rėmuo". Pasakyta mintis: „Kitą vasarą skrisiu atostogauti". Mintis tuoj po to: „Bet ne, nes tikriausiai tam nepakaks pinigų".
Pasakyta mintis: „Gal mane paaukštins tarnyboje". Mintis tuoj po to: „Nesąmonė, jei ką nors ir paaukštins, tai pirmiausia Miulerį, o ne mane".
„Ir kada gi pagaliau žmonės liausis taip kvailai elgtis?" — kartodavo dr. Merfis. Visada reikia vengti neigiamų posakių, nes — gerai įsidėmėkite—jie sugrįžta atgal, tik dar labiau sustiprėję. Aišku, kad jūs galite įsivaizduoti ir kokį nors partnerį, kurio pageidautumėte, ir savo vaizdiniais ir teigimais įtraukti jį į savo gyvenimo akiratį. Tačiau taip darydami turite kuo aiškiausiai suprasti, kad tas žmogus bus su visais jums dar nežinomais ypatumais ir savybėmis, kurias irgi turėsite priimti, nors ir nepatiktų. Beribis intelektas geriausiai žino, kas jums tinka. Todėl dėkokite savo pasąmonei už nuostabiausią žmoną ar nuostabiausią vyrą, kuri ar kuris ką tik įžengė į jūsų gyvenimą, o jį ar ją išsirinkti palikite pasąmonei. Ir pasąmonė jūsų niekada neapvils. Jūsų pasąmonė žino visas jūsų ir jūsų partnerio ar partnerės sielos kerteles ir todėl santuoka ar jos pagrindu nusistovėję santykiai dažniausiai būna laimingesni, nes visais svarbiausiais dalykais jūsų nuomonės sutampa.
Tikrai nebandykite sėsti į savo įstaigos vadovo kėdę ir stumti iš jos dabartinį vadovą. Galite'kiek tik jums patinka įsivaizduoti save toje kėdėje, mėgautis tokiais vaizdiniais, tik nebūtina manyti, kad tai būtinai turi būti jūsų įstaigos vadovo kėdė. Gali būti ir taip, kad jūsų vadovas pereis į kitas, dar aukštesnes pareigas, užims svarbesnį postą ir jo kėdė liks jums, bet gal jūsų pasąmonė žino kokią nors kitą perspektyvesnę galimybę, dar labiau atitinkančią jūsų sugebėjimus. Tad kam beribiam intelektui nurodinėti, ką daryti, jei jis pats tai žino geriau už jus? Juk taip darydami jūs dažniausiai užblokuojate energijos srautą.
Dažnai koks nors pašnekovas klausiamai žiūri į mane, kai tik aš pradedu aiškinti, jog viskas, net žmogus, ateina iš nematomų dalykų. O man tokiais atvejais taip ir knieti paklausti pašnekovo, ar galėtų jis nurodyti bent vieną pavyzdį, koks dalykas šiame pasaulyje materialiai egzistavo dar iki tol, kol jis buvo sugalvotas, įsivaizduotas, išsvajotas. Žinoma, planetos ir visata yra kūrybinės dvasios produktas. Tik gerai pagalvokite ir patys pamatysite, kad absoliučiai viskas, visi materialūs, apčiuopiami daiktai — automobilis, skalbimo mašina, dviratis, virtuvės rakandai, namas, rankinis laikrodukas — iš pradžių egzistavo tik nematerialiu pavidalu, tik dvasioje. Juk architektas ar išradėjas neima pirmo pasitaikiusio akmens ar dantračio ir nepradeda dėlioti kaip pakliuvo — o gal kas ir išeis? Ne, jis planuoja, mąsto, fantazuoja. Ir tik kai mintyse įsivaizduoja norimą sukurti daiktą su visomis jo detalėmis, tada perkelia jį į popierių, o paskui pagal tuos brėžinius bei planus pagamina.
Mes, žmonės, esame taip pripratę prie daiktų, kad nenorime tikėti tuo, ko negalime pačiupinėti. Švabai turi net patarlę: „Ko valstietis nepažįsta, to nevalgo". Juk tai, ko jūs bijotės, dar neegzistuoja. Tiktai jūs patys to nenorėdami mintyse susikuriate atitinkamus vaizdinius ir pripildote juos „baimės energijos". Štai jums pavyzdys: viena jauna mergina, pavadinkime ją Andžela, buvo įpratusi kas rytą gražindamasi priešais veidrodį pasikalbėti pati su savimi. O kalbėdavosi su savo atvaizdu veidrodyje maždaug tokiu būdu:
„Klausyk, mano mieloji pasąmone, norėčiau tau pasakyti keletą svarbių dalykų, su kuriais man teks susidurti šiandien. Vakar išeidama iš darbo palikau ant savo rašomojo stalo visą krūvą nebaigtų darbų ir bijau, kad su jais ir šiandien nespėsiu susidoroti. Todėl labai prašau pasirūpinti, kad tie darbai šiandien iki 17 valandos būtų baigti, nes 18 valandą esu pakviesta į pobūvį ir jokiu būdu nenoriu praleisti tokios progos!"
Štai taip aiškiai ir suprantamai išdėsčiusi savo pasąmonei visus tos dienos pageidavimus, ji tvarkingai susidėjo tualeto reikmenis ir ramiausiai išėjo iš namų nė kiek neabejodama, kad lygiai 18 valandą bus pobūvyje.
Apie 13 valandą šefas pasikvietė ją į savo kabinetą ir pasakė, kad jai teks vienu svarbiu reikalu vykti pas vieną firmos klientą, o atlikusi tą užduotį ji galės nebegrįžti į kontorą, nes tas klientas gyvena netoli jos namų. O jos nebaigtus darbus šefas padalijo baigti jos dviem bendradarbėms. Andžela prisipažino man, kad ji kažko panašaus ir tikėjosi, nes taip ne kartą ji jau yra dariusi ir anksčiau — stovėdama priešais veidrodį davusi nurodymus savo pasąmonei — ir visada tai baigdavosi gerai.
„Tačiau, —tęsė ji, —jei tik aš imdavau dvejoti ir pati tiksliai nežinodavau reikiamu metu, ko noriu, tai paprastai iš to nieko ir neišeidavo!"
O pats didžiausias Andželos nuotykis įvyko praėjus vos kelioms savaitėms nuo jos pirmojo „pokalbio" prieš veidrodį.
Likus vos porai savaičių iki atostogų ji staiga sužinojo, kad kelionių agentūra, kurios kelialapį buvo įsigijusi, bankrutuoja. Jos sumokėti pinigai bent jau laikinai dingę, nes kol nesibaigs bankroto procedūra, apie jų susigrąžinimą negalėjo būti nė kalbos. Kai ji kitą rytą karštai prašė savo pasąmonės rasti kokią nors išeitį iš keblios padėties, sučirškė telefonas. Skambino jos motina ir prašė jos nupirkti vieną konkrečią knygą apie valgių gaminimą. Einančią su ta knyga ją užkalbino vienas loterijos bilietų platintojas. Jis siūlė nusipirkti bent vieną bilietą, sakydamas, kad už vieną markę galima išlošti 10 tūkstančių markių (tą patį tvirtino ir visur iškabinėti rėksmingų spalvų reklaminiai plakatai). Nusipirkusi bilietą, iš karto nenorėjo patikėti savo akimis, nes kaip tik jai atiteko pagrindinis loterijos prizas — 10 tūkstančių markių. Iš susijaudinimo linkstančiomis kojomis ji pasiėmė tuos pinigus ir pirmiausia ėmė dairytis, kur čia būtų galima prisėsti ir ramiai apgalvoti, kas gi atsitiko, nes ji vis dar negalėjo atsikvošėti.
dykai.lt
