Padarykite taip, kad aš ko nors norėčiau! Nes noriu tik numirti. Vaikystėje, būdavo, įlipu į medį, sėdžiu, žiūriu į apačioje vaikštančius žmones ir nesuprantu, dėl ko gyvenu. Iš tiesų, man nieko daugiau ir nereikia, nebent stebėti gyvenimą kaip vaiduokliui.– O kodėl stebėti blogai? Tokių stebėtojų pilna visa Indija.
– Bet aš jaučiu, kad visi ką nors daro, o aš nieko nedarau. Aš tiesiog neverta vaikščioti ant šios žemės!
Šitas Ūlos žaidimas mane tiesiog paralyžiuodavo: atrodė, ji vis tiek įrodys pasauliui ir sau, kokia iš tiesų yra bloga, o man – kokia aš bejėgė mėgindama jai padėti.
Ūla kalbėjo sodriai ir nuoširdžiai, tačiau jos išvaizdoje buvo kažkas keisto. Žvilgsnis buvo visiškai atviras, įsiurbiantis visa, kas jai kalbama, o burna įsitempusi, tarsi paralyžiuota. Nejučia ateidavo mintis, kad apatinė veido dalis manęs bijo, o viršutinė įsiteikia. Mintyse nusipurtydavau nuo to neatitikimo, tarsi mane norėtų suvalgyti ir išspjauti vienu metu.
Keistai nuteikė ir jos daiktai. Nors Ūla buvo baigusi tik mokyklą ir kadaise dirbo padavėja, jos rūbai ir daiktai buvo puikiai suderinti ir labai kokybiški. Galbūt, įsigyti tokius daiktus padėdavo jos draugas norvegas, kuris ją dosniai finansavo? Bet negi jis juos pats ir parinkdavo?
Su norvegu ji gyveno jau šešetą metų. Jis dirbo naftos platformose ir dažnai būdavo jūroje.
– Mes puikiai sutariame. Jis toks pat geruolis, kaip ir aš. Vis pagalvoju, koks nuostabus mano likimas, kad Dievas davė šį žmogų. Kai susitikome, gyvenimas visiškai pasikeitė, porą metų buvo kaip šventė.
– Ar tu jo nesiilgi, kai jis būna jūroje?
– Taip, ilgiuosi. Bet kai jis visą mėnesį būna čia, būna sunku rasti kuo užsiimti.
Ūla gyveno kitame mieste. Kai teisindamasi, jog ką tik iš traukinio, ji pirmą kartą įgriuvo konsultacijon, pagalvojau: „Kiek čia privažinės, atvyks kelis kartus ir nustos.“
Bet, mano nuostabai, ji uoliai važinėjo ir nė nemanė liautis.
– Ta diena, kai važiuoju pas jus, daug įdomesnė: reikia keltis, ruoštis, važiuoti, po to dar pavaikštau po Vilnių – laikas neatrodo sustojęs. Namie kiekviena mano diena vienoda: aš atsikeliu ir nesuvokiu, kodėl iš viso reikia gyventi. Ir kodėl žemė nešioja tokius nevykusius žmones kaip aš? Štai visi kiti – eina, dirba, ką nors nuveikia, o aš tik kenčiu.
– Ar kada jauti džiaugsmą ir malonumą? Su kuo nors bendraudama, skaitydama gerą knygą, galų gale, ką nors nusipirkdama?
– Aš vengiu žmonių. Neturiu ką jiems pasakyti. Jie tuoj pat pradeda mane mokyti, aš nemoku paprieštarauti. Ką nors pirkti? Man nieko nereikia. Net knygos skaityti neišeina – atsiverčiu ir negaliu susikaupti, ir vis galvoju, kad tokių kaip aš neturi būti.
Ūlos kančia man atrodė panaši į egzistencinį vakuumą, kurį patiria žmonės, neturintys užsiėmimo: turtingų vyrų žmonos, bedarbiai. Kai nereikia kovoti už duonos kąsnį ir gali daryti ką nori, tikrai gali įklimpti į sunkius apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Ir ką ji dirbtų? Pinigų pakanka, o profesijos jokios. Nagrinėjome depresiją, išryškinome bendravimo problemas, aš ją palaikiau, ieškojau jos stipriųjų pusių, tačiau, kad ir ką būtume šnekėjusios, kol ji nedarė jokio veiksmo, net ir protingiausios psichologinės įžvalgos nieko negalėjo pakeisti. Nusprendžiau ją paspausti.
– Galbūt tau reikia mokytis? Būtų įdomiau ir turėtumei už ką vertinti save.
– Bet kad aš nieko nesugebu ir niekur manęs nepriims.
Po ilgų diskusijų apie tai, kokia specialybė jai galėtų tikti, buvo nuspręsta pirmiausia nueiti į kalbų kursus. Į pirmą užsiėmimą ji įsidrąsino nueiti tik po mėnesio, tačiau ten iš karto pasijuto nevykėle ir daugiau nėjo.
Aš niekaip negalėjau prisikasti prie esmės: kodėl žmogus šitaip negali pajudėti iš vietos? Ar ji taip bijo išbandymų, ar yra pasiryžusi susinaikinti?
– Mama man visą laiką kartodavo: „Kaip tu manai, kam tėvai gimdo vaikus? Tam, kad jie jais rūpintųsi senatvėje.“ Kai baigiau mokyklą, važiavau į užsienį dirbti ir siunčiau pinigus tėvams. Kai mama prieš kelerius metus susirgo, aš mečiau darbą ir rūpinausi ja dieną naktį. Dabar ji pasveiko, tiek daug pagalbos nebereikia, o aš niekad gyvenime nesu mąsčiusi, ką galima veikti dėl savęs.
– Kažin ar tai, ką sakė mama, yra geras auklėjimo būdas...
– Atsimenu, kaip dar penkerių metų sakydavau mamai: „Aš tau, mamyte, viską atiduosiu.“ Mama nesutarė su tėvu, vis sakydavo man, kad jis manęs nemyli. Nors jis, tikriausiai, mane savaip mylėjo: prieidavo ir šypsodamasis paliesdavo mano apgamą – lygiai tokį patį apgamą toj pačioj vietoj turi ir jis. Bet tai buvo retos minutės, dažniausiai jis mane lupdavo, šaukdavo: „Vištos protas!“ Aš jo labai bijojau. Mama imdavo verkti, kartodavo, kad nusižudys, o jis įbrukdavo man į rankas žaislinį peiliuką ir tempdavo prie mamos kartodamas: „Einam pjauti mamai gerklę. Jei žmogus nori numirti, reikia padėti.“
Vaikystė buvo tikrai nepavydėtina ir man jos buvo nuoširdžiai gaila. Mamos gyvenimo stilius buvo tipiškai kankiniškas, o tėvas sulaužė Ūlos valią dar ankstyvoje vaikystėje ir ji mokėjo gyventi tik nuolat kankinama ir žeminama. Kartą norėdama perkelti konsultaciją, Ūlai paskambinau, bet ji nepakėlė ragelio. Buvo penktadienio vakaras, tačiau atsiliepė ji tik pirmadienį.
– Kad skambinote, pamačiau tik aštuntą vakaro. Visas savaitgalis man pavirto į košmarą: galvojau, kad jei paskambinsiu ne darbo metu, Jūs galit supykti, jei nepaskambinsiu – dar blogiau. Net naktį neužmigau.
Grandiozinė problema buvo sukurta iš visiško nieko. Ji taip tikėjosi, kad kiti su ja elgsis taip, kaip tėvas, kad net nebandė įsitikinti, kaip bus iš tiesų. Gal dėl to ji šalia manęs tokia įsitempusi? Žinoma, kaipgi kitaip.
– Jei žmogų nuolat žemina, o jis negali pasipriešinti, visą pyktį jis nukreipia į save ir ima savęs nekęsti. Tai, kad tu ir toliau taip uoliai bendrauji su tėvais, tau trukdo suvokti, ką jauti, ir iš tiesų pasipriešinti, supykti.
– Jei nuo jų atsitraukčiau, jausčiau didžiulę kaltę!
– Kokią kaltę? Gal gali išvardinti, ką iš jų gauni gero?
Ūla sustingusi žiūrėjo į mane.
– Na, jie mane užaugino... Mamai su tėvu blogai ir ją reikia guosti. Ne, čia ne apie tai. Iš tikro – neturiu ką ir pasakyti.
Atėjusi kitą kartą, Ūla pareiškė:
– Kai skambino mama, pamėginau kelis kartus nekelti ragelio. Pajutau didelį palengvėjimą. Pradėjau svajoti apie gyvenimą kitame mieste, ten tėvai manęs tikrai nepasieks.
– Puiki mintis! Galima ir pakeisti miestą, ir stoti mokytis. Kokie miestai tau patinka?
– Vilnius ir Klaipėda. Kažin kur geriau? Aš labai mėgstu gamtą. Bet Vilniuje daugiau galimybių ir terapija arčiau.
Dėl terapijos keisti miestą? Tačiau, mano nuostabai, vieną diena Ūla pareiškė, kad jau pasakė šeimininkei, iš kurios nuomoja butą, jog po poros mėnesių iš jo išsikels. Taip pat ji nusprendė pabandyti jėgas privačioje kolegijoje. Ir nors visą mėnesį neišdrįso nunešti dokumentų, kai tik ten nuėjo, ją iš karto priėmė. Trauktis nebuvo kur.
Aš apsidžiaugiau, kad buvimas tarp žmonių ir įdomios studijos ją tikrai išblaškys, tačiau per anksti. Kas dieną ji darėsi vis bejėgiškesnė.
– Na, ar ne veltui aš įstojau, ar iš manęs gali kas nors išeiti? Ko gero, vis tiek galiausiai viską mesiu ir jausiuosi dar blogiau. Kalbėdama su dėstytojais net fiziškai drebu, taip baisu. Visi grupės draugai, matyt, galvoja, kokia aš beviltiška nevykėlė. Nesugebu atlikti net paprasčiausių užduočių.
– Kantrybės, pokyčiai maži, bet iš šono jie matomi.
Ūlos apatija virto į baimę, bet dabar ji buvo daug aktyvesnė. Nebuvau įsitikinusi, ar viskas vyksta teisingai, bet savo abejonių nerodžiau. Pokyčiai psichoterapijoje vyksta lėtai ir klientui labai padeda kantrus terapeuto tikėjimas sėkme. Nesuklydau – ji ėmė keistis.
Vieną vakarą iš Ūlos gavau žinutę: laukė sunkus atsiskaitymas, ir ji prašė manęs perkelti konsultaciją. Po dviejų savaičių ryžtingai įžengė pro duris:
– Pradėjau jausti, kad mano draugas ima man trukdyti. Aš galvoju tik apie mokslus, man per sunku rūpintis dar ir juo. O jis atvažiuoja, neturi nei idėjų, nei draugų. Aš jam vis sakau: „Na ir ko tu su manimi tąsaisi?“
Po kelių savaičių vėl gavau žinutę dėl konsultacijos perkėlimo. Tai buvo ženklas, kad į mane ji jau ima žiūrėti taip, kaip į savo pažįstamus. Kai ji skundžiasi, demonstruoja bejėgiškumą, žmonės pajunta natūralų norą jai padėti ir ima elgtis aktyviai. Tada ji pasijunta užgožta, reguliuojama, pradeda pykti ir slėptis. Buvo svarbu parodyti jai, kas vyksta.
– Pakalbėkime apie tai, kaip tu jautiesi konsultacijose. Ar jos pateisina tavo lūkesčius? Gal kas nepatinka? Tu gali drąsiai sakyti ką tik nori, gydymui viskas svarbu.
– Ne, ne, viskas labai gerai. Aš tiesiog nespėju mokytis, – kaip ir buvo galima tikėtis, neigiamų jausmų atskleisti ji nedrįso.
Kartą mokslo draugai prikalbino Ūlą nueiti į seminarą apie vyrų ir moterų santykius. Atėjusi į kitą konsultaciją Ūla pareiškė:
– Seminaro metu patyriau nušvitimą. Iš tikro viską lemia santykiai! Aš tokia nelaiminga dėl norvego. Aš jau seniai jo nemyliu ir tas nuolatinis savęs vertimas jį mylėti mane ir padarė tokią negyvą. Matyt, reiks skirtis.
– Tai bent! Ar tikrai reikia taip skubėti, gal galima tuos santykius taisyti? Ir iš ko gyventumei?
– Eičiau dirbti. Kai nebūtų kitos išeities, atsirastų ir jėgų. Jis siūlėsi man duoti pinigų, išeitų mažas butelis.
Niekad nemėgau tokių „idėjų fiks“. Kas su jų bendravimu negerai? Ką dar galima pakeisti? O jei po to ji neras jokio vyro? Prieš metus viena klientė staiga sugalvojo, kad visos problemos išsispręstų metus darbą, o vėliau susirgo depresija, ji tęsėsi metus. Tiesa, paskui ji išvažiavo į užsienį ir labai atsigavo. Matyt, kai kurie žmonės tarsi metantys gerti alkoholikai turi tik du variantus: prasigerti arba negerti visai, o tarpiniai variantai neegzistuoja.
Ūla pasirodė tik po mėnesio. Atrodė stipri ir žvali.
– Jis verkė, prašė pasilikti, bet aš atsisakiau. Pervedė pinigų butui. Jaučiuosi labai kalta.
– Ką ruošiesi daryti?
– Man rodos, aš įsimylėjau kolegijos dėstytoją. Ir pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis, tik su ramesniais, ne tokiais valdingais. O šiandien norėjau pasakyti, kad vis labiau jaučiu, jog nebenoriu su niekuo taikytis: nei su tėvais, nei su norvegu, nei su draugais, nei... Nebenoriu, kad man kas nors sakytų, kaip gyventi. Noriu likti visiškai viena. Kai nebus kur dėtis, aš ir susiimsiu.
Ji žiūrėjo į mane jau visai kitu, ryžtingu žvilgsniu, jos burna nebebuvo įtempta, o gerai suderinti rūbai dabar jai puikiai tiko, kaip tiko ir sėkmingai gauti pinigai pirmam savam butui. Buvo akivaizdu, kad ji baigė terapiją.
Po paskutinės konsultacijos mąsčiau, ar pokyčiai bus ilgam, o gal pradėjusi naujus santykius ji vėl ims naikinti save? Tačiau kuo stipresni jausmai, tuo sunkiau juos suvokti ir valdyti. Ne kartą teko girdėti istorijas, kaip koks nors žmogus staiga palieka nustebusį mylimąjį ar šeimą ir jokiu būdu nebenori atsigręžti atgal. Terapija buvo sėkminga: per pusę metų ši mergina išgijo nuo mažiausiai penkerius metus trukusios depresijos ir įgavo didelę kitokio, daug pozityvesnio gyvenimo patirtį – pirmą kartą gyvenime ryžtingai pakeitė santykius su tėvais, įveikė kaltės jausmą, patikėjo savo sugebėjimais ir išdrįso mokytis. Bet milžiniško jos viduje buvusio pykčio, dėl kurio ji taip bijojo žmonių ir kuris ją nuslopino, ji taip ir neįsisąmonino. Tačiau įdomiausia ir skaudžiausia šioje istorijoje man buvo tai, kokį mastą gali pasiekti mazochizmas: žmogus taip sėkmingai nukreipia į save visą savo pyktį, kad nebejaučia, jog iš tikrųjų nekenčia kito žmogaus, ir visiškai netenka jėgų, net noro gyventi.
