Žmogus, praradęs darbą, išgyvena krizę: pradeda menkiau vertinti save, savo ankstesnius sugebėjimus, gali atsirasti depresiškų minčių. Psichologai išskiria 5 fazes, kurias patiria žmogus, praradęs darbą:
" Antipatija bedarbystei - prabudimas, nuotaikos pasikeitimas, emocinis nestabilumas.
" Šokas po darbo praradimo - nesaugumo, skriaudos pajautimas, ateities baimė.
" Optimizmas - atostogų efektas, aktyvumas, tikėjimas sėkme.
" Pesimizmas, sveikatos ir finansinės problemos.
"Susitaikymas ir apatija, prisitaikymas prie situacijos - beviltiškumo pajutimas, atsiribojimas nuo bendruomenės, gyvenimo ir interesų pasikeitimas.
Šių jausmų užvaldytam žmogui labai svarbu suvokti, kad panika ir pyktis padėties nepakeis, o nemalonūs jausmai, neigiamos mintys yra natūrali praradusiojo darbą būsena.
Psichologė Rasa Vaitkienė pataria asmenims, praradusiems darbą, susikaupti ir išlaikyti savitvardą, stengtis išreikšti savo jausmus bendraujant su kolegomis, artimaisiais, jokiu būdu neužsisklęsti savyje. „Stenkitės elgtis taip, kad kuo greičiau rastumėte naują darbą: įvertinkite savo asmeninę patirtį, gebėjimus, žinias, kurių prireiks darbo paieškoje, esamą situaciją. Labai svarbu ieškant darbo numatyti realius lūkesčius, nebūti per daug išdidžiam ir priimti visus darbo pasiūlymus", - nuoširdžiai pataria Rasa Vaitkienė.
Yra nustatyta, kad žmonės, kurie vadovaujasi principu „čia ir dabar", o ne laikosi įsikibę praeities, lengviau pamiršta patirtas nesėkmes ir konstruktyviau sprendžia iškilusias problemas. Situaciją, praradus darbą, reikia vertinti kaip šansą gyvenime ką nors pakeisti: įgyvendinti savo svajonę, nemielą darbą pakeisti kitu, tobulėti, daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.
Užsitęsus bedarbystei žmogų gali užvaldyti liūdesys, neviltis, padidėjęs verksmingumas, jautrumas. Visuomenėje gajus mitas, kad depresija serga daug daugiau moterų nei vyrų, bet tai - netiesa. Depresija būdinga ir vyrams, tik jiems ji pasireiškia kitaip nei moterims. Vyrų depresijos simptomai - pyktis, nuovargis, agresyvus elgesys, svorio mažėjimas, rizikingas elgesys, mėgstamos veiklos vengimas, alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, atsiskyrimas nuo šeimos bei draugų, mintys apie savižudybę ir pan. Labai svarbu, kad šeimos nariai, ypač žmona, nekaltintų ir nesmerktų darbą praradusio vyro. Tokioje situacijoje reikia dvasinio palaikymo, supratimo bei atjautos, o priekaištai gali dar labiau pažeisti psichologiškai.
Būtina kartu ieškoti problemos sprendimo būdų kalbantis, peržiūrėjus šeimos biudžetą ir priimant adekvačius sprendimus, kaip išgyventi sunkmetį kartu.
