Niekada nebuvau rimtas su moterimis, rūpėjo tik seksas ir daugiau nieko, bet vieną dieną visai atsitiktinai pažinčių svetainėje susipažinau su viena mergina, kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
Anksčiau niekada to nedarydavau, bet tiesiog sumąsčiau užsiregistruoti. Iš pradžių bendravome internetu, viskas buvo gražu, galėjau šnekėtis su ja apie viską, atrodė, kad pažįstu ją jau seniai. Pradėjome susitikinėti ir rimtai draugauti.
Ilgai nedelsę pradėjome gyventi kartu ir taip gyvenome maždaug 2 metus. Per tuos metus esu ją įskaudinęs labai daug kartų, bet ji visada atleisdavo. Aš, žinoma, atsiprašydavau ir vėl viskas būdavo kaip buvę. Gal aš prie to pripratau ir nežiūrėjau į viską rimtai, galvojau, ji visada atleis ir vėl viskas bus gerai, o ji ir atleisdavo nes mane mylėjo ir tikėjosi, kad aš pasikeisiu. Deja, taip neįvyko…
Kai sakau, kad ne kartą esu ją įskaudinęs, turiu galvoje tai, kad nerodžiau jai pakankamai dėmesio, kurio jai taip reikėjo, gulėdavau lovoje ir miegodavau, nes tekdavo dirbti naktimis ir jausdavausi tiesiog išsunktas. Tačiau, kaip atsimenu, ji visada laukdavo manęs su skania vakariene prie durų, rodydavo meilę man ir apglobdavo šiluma – tikrai buvau laimingas. Žinau, kad neskyriau jai daug dėmesio, daug jai esu melavęs, tiesiog nesirūpinau ja.
Kai ji prarado darbą, viskas pasidarė labai sudėtinga, ji niekaip negalėjo susirasti kito darbo, todėl grįžo į Panevėžį pas tėvus, o po kurio laiko ten pradėjo dirbti. Palaikėme santykius per atstumą, susitarėme taip, kad ji ten padirbs tol, kol baigsis darbo sutartis, ir vėl grįš pas mane, o tada žiūrėsime, kaip bus toliau. Deja, ji taip ir negrįžo… Ji vis prasitęsinėjo darbo sutartį ir tai tęsėsi beveik metus. Mes stengėmės važinėti vienas pas kitą kaip įmanoma dažiau, kad bent trumpai pabūtume kartu. Kelis mėnesius viskas buvo gerai, bendravome, guodėme vienas kitą, kad viską iškentėsime…
Po kurio laiko atsakymą iš jos išgirsdavau vis rečiau, ten jos draugai, ji gyvena ten savo gyvenimą be manęs ir aš nejučia tapau susirašinėjimo draugu, kurį ji dar vis mylėjo. Aš pasidariau vis įkyresnis, jei ji nekeldavo ragelio, skambindavau tol, kol pakeldavo, tada prasidėjo nesutarimai. Kai susitikdavome, pasikalbėdavome ir vėl viskas būdavo gerai, bet kai reikėdavo išvažiuoti, širdis iš skausmo plyšo – nenorėjome tada skirtis.
Po kurio laiko ji ėmė abejoti, nebežinojo, ar mane myli, prašė duoti jai laiko, bet aš pasidariau dar įkyresnis. Ji sakė, kad nori ramiai viską apmastyti, o aš jai to neleidau, nes bijojau, kad galiu prarasti tą, kuri man pati brangiausia šitoje žemėje… Taip įkyriai lindau gal kokius 3 mėnesius. Žinau, kad elgiausi blogai, reikėjo duoti jai laiko. Žinau, kad esame abu kalti, kad viskas taip susiklostė, bet per savo įkyrumą galutinai ją atstūmiau. Galiausiai ji nusprendė pas mane nebegrįžti. Ji man pasakė, kad nieko man nebejaučia…
Tada padariau dar vieną didelę klaidą – bandžiau visais įmanomais būdais susigrąžinti ją, bet tik dar labiau ją atstūmiau. Kaip vėl iš naujo užsitarnauti jos meilę? Išbandžiau viską, net su kitomis moterimis buvau – niekas nepadeda. Negaliu nustoti apie ją galvoti ir viskas. Dabar jau nerašau ir neskambinu jai, nes žinau, kad bus tik blogiau. Reikia laiko, kad visos emocijos nurimtų… Prašau patarimo, kaip atgaivinti jos jausmus. Žinau, kad galiu tai padaryti, nes mes kartu išgyvenome daug labai gražių akimirkų, kurias leidome kartu, ir tai ji man pati pasakė.
Stengiuosi gyventi dėl savęs, bet ta meile, kurią jai jaučiu, drasko mane iš vidaus, todėl nebežinau kaip elgtis. Žinau tik tiek, kad mums abiems reikia laiko. Norėčiau žinoti, ar ji atleis man už viską, ką padariau, ar leis iš naujo pabandyti užkariauti jos širdį. Aš žinau, kad noriu būti su ta mergina visą savo gyvenimą ir esu pasirengęs viskam, kad ji tik duotų man vienintelį šansą. Nežinau, kaip toliau elgtis, juk ji nebenori manęs matyti. O gal taip pasakė tik iš pykčio? Prašau, padėkite!
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Iš jūsų laiško suprantu, jog šiuo metu visos jūsų mintys ir visa veikla yra susikoncentravę į tai, kaip susigrąžinti buvusią mylimąją. Žodį „buvusiąją“ miniu neatsitiktinai, tai tikriausiai tas žodis, kurį sunkiausia priimti ir suvokti. Kalbate, kad mylite ją, tačiau jums vis dar sunku įsiklausyti į jos poreikius, ypač į jos poreikį gyventi kitokį gyvenimą, t.y. gyvenimą be jūsų. Sakote, kad nevertinote jos, kai ji buvo kartu. Tačiau ir šiuo metu panašu, kad jums vis dar sunku ją gerbti ir vertinti ja, ypač jos pasirinkimus, kurie jums nepatinka.
Klausiate, kaip ją susigrąžinti, o štai man norisi jus paskatinti ne ją susigrąžinti, o susigrąžinti (o gal susirasti) save pati, t.y. eiti savęs pažinimo ir vidinės harmonijos ieškojimo keliu. Iš jūsų pasakojimų suprantu, kad jūsų gyvenime ligi šiol buvo labai daug chaoso, prieštaringų emocijų ir elgesio, tad ir jūsų iki šiol kurti santykiai buvo chaotiški. Ir vargu, ar jie taps kitokie, jei neįvyks pokyčiai jūsų viduje.
Siūlyčiau jums nepabijoti apsilankyti pas specialistą (psichologą ar psichoterapeutą), su kurio pagalba bus lengviau išpainioti vidinį chaosą ir surasti harmoningesnę būtį, o tada savaime jus aplankys ir harmoningesni santykiai nei turėjote iki šiol. Žinoma, nebūtinai su buvusia drauge.
