Kaip ir prieš šimtus metų, mes tikime prietarais – sąlyginių taisyklių kodeksu, kurio laikydamiesi galime išvengti daugybės nemalonumų ir negandų.
Čiumpam už sagos, matydami skersai kelio bėgančią juodą katę, spjaunam per kairįjį petį, kad nenužiūrėtų bloga akis, velionio namuose uždangstome visus veidrodžius... Labai dažnai net užkietėję ateistai nejučiomis ima laikytis šių taisyklių.
Jei prietarai tokie gajūs, gal juose glūdi gili prasmė?
Patys populiariausi simboliai – „13“, keturlapis dobilas, medis, pasaga, sudužęs veidrodis, juoda katė, skėtis, laiptai ir t. t. Kokios priežastys lėmė, kad visa tai tapo prietarų objektu?
Dobilas – laimės pranašas
Dobiliukas, kurio lapelių forma primena kryžių, visada buvo laikomas sėkmės ir gerovės įsikūnijimu. Žinoma, kad šis augalas savo lapus – dažniausiai trilapius – išskleidžia prieš audrą. O apie keturlapius sakoma: „Vienas lapelis – šlovė, antras – turtai, trečias – meilė, paskutinis – sveikata!“ Mūsų protėviai tikėjo, kad dobile glūdi didi meilės, laimės, grožio ir jaunystės galia.
Jo lapelius rinkdavo, džiovindavo ir paskui visad nešiodavosi su savimi. Ir gerasis pagalbininkas saugojo jo savininko laimę.
Sena legenda byloja, kad retą keturlapį radęs žmogus sulaukdavo aukštesniųjų jėgų pagalbos, jį aplankydavo sėkmė.
Negana to, laimingasis pats neša sėkmę visiems, kuriuos sutinka savo kelyje, su kuriais bendradarbiauja ar tiesiog yra šalia.
Keturlapis saugo nuo išprotėjimo, stiprina dvasines jėgas, suteikia galimybę pajusti, ar netoliese esama dvasių, o jo turėtoją atveda prie aukso, pinigų ar lobių. Jei du žmonės suvalgys tą patį keturlapį dobilą, tarp judviejų plykstels abipusė meilė.
Penki lapeliai
Penkialapis dobilas pritraukia pinigus, ir žmonės su juo nesiskiria būtent dėl šito.
Baltieji dobilai saugo nuo blogos akies ir užkalbėjimo, jei žmogus pabarsto jų patalpoje ar nešiojasi su savimi.
Raudonųjų dobilų įmetus į vonios vandenį, daug lengviau spręsti finansines problemas. Jie naudojami ir ruošiant meilės apžavus, o jų antpilu vaikomos piktosios dvasios.
Be to, dobilai turi savybę atbaidyti gyvates ir piktąsias dvasias, o nusivylusiems meile patariama įsukti dobiliuką į melsvo šilko skiautę ir nešioti prie širdies – tai padės kontroliuoti situaciją.
Sudužęs veidrodis
Veidrodžio šukės žada nelaimę. Matyt, tai susiję su brangiais pirmaisiais veidrodžiais, kurie XV a. buvo pradėti gaminti Venecijoje. Stengdamiesi priversti tarnus labai atsargiai elgtis su tokia brangenybe, turtuoliai ir sugalvojo prietarą, kad atgrubnagio laukia ilgi kančios metai. Bet iš tikrųjų tai labai skubota ir paviršutiniška išvada.
Egzistuoja net atskiras magijos skyrius – veidrodžių magija. Ir tai visiškai nesusiję su Venecija ir stikliniais veidrodžiais.
Tikėjimas magiškomis bet kurio paviršiaus, atspindinčio realųjį pasaulį, savybėmis gimė daug anksčiau. Manoma, kad sudaužyti veidrodį – blogas ženklas: arba mirs kas iš šeimos narių, arba susipyksi su artimu žmogumi.
O jei veidrodis nukrito, bet nesudužo, o tik sueižėjo, reiškia, jog merdi kas nors iš giminaičių ar geriausių draugų.
Tiesą sakant, labai daug kas neaišku ir mįslinga, kai kalbama apie ženklus ir atvejus, susijusius su sudužusiais veidrodžiais.
Svarbiausia – kas yra priežastis, o kas pasekmė? Ar įskilęs veidrodis pranašauja mirtį (tikima, kad mirs tas, kuris pirmas pažvelgs į tokį veidrodį), ar priešingai – veidrodis įskyla todėl, kad į jį pažvelgė myriop pasmerktasis (kai kur manoma, kad mirtis laukia to, kuris paskutinis žiūrėjo į veidrodį prieš šiam sudūžtant). Čia dar daug klausimų.
Kiek aiškesnis bendras požiūris. Ezoterikai mano, kad veidrodžiai vienu metu priklauso dviem pasauliams – žemiškajam ir anapusiniam. Ir kad matydami savo atspindį veidrodyje mes iš tikrųjų matome savo energetinį antrininką. Tarp žmonių ir daiktų visada užsimezga tam tikras energetinis ryšys, todėl sudužus ar įskilus veidrodžiui, turinčiam ypatingą, nors iki galo dar ir neperprastą informacinį energetinį potencialą, įvyksta nelaimė.
Dešiniosios rankos taisyklė
Saugantis blogos akies spjaunama per kairįjį petį, nes būtent už jo neva ir tūno nematomas besišaipantis kipšas. O angelas sargas stovi iš dešinės pusės.
Šį prietarą patvirtino mokslas, įrodęs, kad kairysis smegenų pusrutulis atsakingas už loginį mąstymą ir todėl valdo dešiniąją ranką. Iš čia ir „taisyklė“: niekam nieko neduok kairiąja ranka – prisišauksi negalią, o jei niežti kairės rankos delnas – lauk nuostolių, dešinės – pelno.
Paberti druską
Pasak kai kurių tyrinėtojų, toks neapdairumas buvo laikomas didele nelaime dėl labai paprastos priežasties. Anuomet šaldytuvų dar nebuvo, žmonės produktus nuo gedimo saugodavo sūdydami. Taigi išberti druską reiškė, jog maisto atsargos liks nesūdytos ir suges, o žmogus mirs iš bado.
Druska turi ne vieną reikšmę. Ji pati negenda ir neleidžia gesti kitiems produktams, tad ją pagrįstai galima vadinti amžinybės ir nemirtingumo simboliu, kaip, beje, ir išminties, draugystės. Druską savo aukojimo ritualuose naudodavo pagonys, taip pat žydai, nuo neatmenamų laikų ją prisimindavo prireikus ieškoti apsaugos nuo blogio jėgų, tarkim, vampyrų ir juodųjų magų.
Valgyti kieno nors druską – vadinasi, užmegzti slaptą ryšį tarp svečio ir šeimininko. Nutraukti šiuos saitus vėliau niekas nedrįs, nes tai susiję su rizika.
