Neįtikėtinos „išprotėjusių“ mokslininkų istorijos, išlikusios iki šių dienų, vis dar stebina ir šiurpina visuomenę!
Silpnų nervų skaitytojams patartina neskaityti šio straipsnio!
Dažniausiai mokslininkai mums asocijuojasi su garbingą darbą dirbančiais žmonėmis, kovojančiais dėl geresnio gyvenimo visame pasaulyje. Minėti žmonės skatina technologinį progresą bei modernizuoja visuomenę... Tačiau ar visada viskas būna taip gražu? Atsakymą į šį klausimą Jūs rasite šiame straipsnyje apie bepročius mokslininkus ir šiurpias jų eksperimentų istorijas...
1. Vladimiras Demichovas ir jo šuo su dvejomis galvomis
1954 metais, Tarybų chirurgijos asas Vladimiras Demichovas pristatė pasauliui savo šedevrą: šunį su dvejoms galvomis. Jauno šuniuko galvą, kaklą ir priekines letenas V. Demichovas persodino suaugusiam vokiečių aviganiui. Antroji galva (šuniuko) bandė lakti pieną, tačiau jis išbėgdavo per nupjautą stemplę. Būtybė numirė po 5 dienų, kadangi prasidėjo organų atmetimo procesas, sukeltas imuninės sistemos. Po to 15 metų bėgyje Demichovas dar 19 kartų kartojo šį šiurpų eksperimentą!
Dabar yra žinoma, kad Pietų Afrikos chirurgas Kristianas Barnardas (Christiaan Barnard), kuriam priklauso pirmoji pasaulyje sėkminga širdies persodinimo žmogui operacija, laikė savo mokytoju Tarybų Sąjungos mokslininką Vladimirą Demichovą.
2. Stabinsas Firfas – gydytojas, gėręs vėmalus
Studentas, medikas Stabbinsas Firfas gyveno XIX a. pradžioje Filadelfijoje. Pastebėjęs, kad geltonoji karštinė dažniausiai siausdavo vasarą, o žiemą ji dingdavo, priėjo išvados, kad minėtoji karštinė nebuvo užkrečiama. Norėdamas patvirtinti šią teoriją Firfas demonstruodavo savo pastangas visais įmanomais būdais užsikrėsti karštine, tačiau jam vis nepavykdavo.
Iš pradžių medikas darydavo negilius įpjovimus ir užpildavo ant jų sergančio žmogaus vėmalų. Po to jis lašindavosi vėmalus į akis. Stabbinsas virindavo vėmalus ir kvėpuodavo jų garais. Taip pat jis pasigamino ampulę iš vėmalų ir prarijo ją. Galiausiai jis pradėjo gerti sergančiųjų geltonąja karštine žmonių vėmalus, tačiau vis vien liko sveikas!
Deja, Firfas suklydo. Geltonoji karštinė yra labai pavojinga ir užkrečiama liga, tačiau reikia, kad ji pakliūtų į kraujotakos sistemą tiesiogiai. Dažniausiai jos nešiotojais buvo uodai – todėl šios ligos suaktyvėjimas ir buvo pastebimas vasaros metu.
3. Josef Mengele – „mirties angelas“
Jozefas Mengele – vienas iš SS gydytojų, asmeniškai „filtravusių“ belaisvius: nustatinėjo, kas turėjo būti nužudomas, ką reikėjo siųsti į priverstinius darbus bei eksperimentus. Belaisvių gretose jis būdavo žinomas kaip „mirties angelas“, kadangi jo pasirodymas pranašavo mirtį ir kančias. Jis vadovavo operacijai, kurios metu buvo susiūti du berniukai (romai) siekiant sukurti siamo dvynius. Dvynukų rankos stipriai pūliavo kraujagyslių pjovimo/siuvimo vietose. Mengele reguliariai imdavo identiškų dvynių kraują tyrimams. Žinomas faktas, kad imdamas kraują iš dvynukų, kai kuriuos jis numarindavo.
„Aš negaliu patikėti, kad Mengele laikė save rimtu mokslininku ir savo tyrimus taip pat laikė objektyviais ir rimtais. Jis paprasčiausiai naudojosi savo galia. Jis buvo mėsininkas – dauguma operacijų buvo daromos be jokių anestetikų. Kartą tapau skrandžio operacijos liudininku. Mengele pašalino skrandžio dalį be jokio nuskausminimo. Kitos operacijos metu be jokios narkozės buvo pašalinta širdis. Tai buvo žvėriška! Mengele buvo apsėstas valdžios. Niekas niekada neklausdavo jo kodėl mirė žmogus. Nuo ko mirė? Žmonių niekas neskaičiuodavo. Josef aklai tikėjo, kad viską daro mokslo vardan. Išties visą jo veiklą galima apibūdinti vienu žodžiu – apsėdimas!“ – prisimena buvęs Osvencimo belaisvis Aleksas Dekelis.
Josef Mengele nurodymu į dujų kameras buvo išsiųsta 40 000 žmonių. Mengele buvo be galo žiaurus ir užsiiminėjo keisčiausiais dalykais, pvz.: gyvų kūdikių išdarinėjimu; berniukų ir vyrų kastracija be anestezijos; krėsdavo moteris elektra teigdamas, kad toks bandymas nustato jų ištvermę. Žinomas atvejis, kai Mengele sterilizavo rentgeno spinduliais lenkų vienuolių (moterų) grupę.
Ypatingą „gydytojo“ susidomėjimą sukėlė dvyniai. 1943 metais Mengele išsirinkdavo dvynius iš naujai atvykdavusių belaisvių ir apgyvendindavo juos specialiuose barakuose. Iš 3000 tūkstančių dvynių išgyveno tik 300.
Josefo bandymai su žmonėmis prieštaravo medicinos etikai ir žmogiškajai moralei. Bandymų tarpe buvo tokių baisių procedūrų, kaip, pvz., vaiko akių spalvos pakeitimas įpurškiant arba suleidžiant įvairių chemikalų į akies obuolį, organų amputacija... Žmonės, išgyvenę po žiaurių eksperimentų buvo vis tiek nužudomi...
4. Johanas Konradas Dipelis – dr. Frankenšteino prototipas
Johanas Konradas Dipelis, išprotėjęs mokslininkas, išties gimė Frankenšteino pilyje 1673 metais, šalia Darmštadto miesto, Vokietijoje. Manoma, kad būtent jis buvo pagrindinio Merės Šeli romano „Frankenšteinas“ veikėjo prototipas, tačiau ši versija iki šiol lieka ginčytina.
Po teologijos, filosofijos ir alchemijos mokslų jis sukūrė aliejų, turėjusį tapti alchemikų svajone – amžino gyvenimo eliksyru. Sudėtis baugina iki šiol: kraujas, kaulai ir kitos gyvūnų dalys. Tarp daugybės „darbų“ buvo tokių eksperimentų, kaip, pvz., žmogaus kūno dalių virimas didžiuliame inde siekiant dirbtiniu būdu sukurti gyvybę arba bandymas perkelti sielą iš vieno kūno į kitą piltuvo, žarnos ir tepalo pagalba...
5. Džovanis Aldini (Giovanni Aldini) ir jo elektriniai šokiai
1780 metais italų anatomijos profesorius Luidžis Galvanis (Luigi Galvani) nustatė, kad elektros įtampa (iškrovos) verčia judėti negyvų varlių galūnes. O kas nutiktų, galvojo jis, jeigu leisti elektros srovei tekėti per žmogaus lavoną?
Luidžio sūnėnas Džovanis Aldini pradėjo turnė po Europą, kurio metu jis siūlė publikai šlykštų ir baugų reginį. Pati baisiausia ir istorijoje išlikusi prezentacija įvyko 1803 metų sausio 17 dieną, kuomet jis pajungė 120 voltų įtampą (nuo akumuliatoriaus) prie Džordžo Forsterio (George Forster), serijinio žudiko lavono (buvo nuteistas mirti).
Kuomet Aldinis liesdavo laidais burną ir ausis, žandikaulio raumenys trūkčiodavo ir žudiko veide matėsi skausmo grimasos. Kairė akis atsimerkdavo, tarsi žudikas norėjo pažvelgti į savo kankintoją.
Pasirodymas iškilmingai pasibaigdavo tuo, kad Aldinis pajungdavo vieną laidą prie ausies, o kitą įkišdavo lavonui į tiesiąją žarną. Lavonas pradėdavo šlykščiai kratytis, „šokti“. Laikraštis „London Times“ rašė: „Nenusimanančiai publikos daliai (t.y. daugumai) galėjo pasirodyti, kad nelaimingasis tuoj-tuoj prisikels.“ Vienas iš reginio liudininkų buvo taip šokiruotas, kad netrukus po „pasirodymo“ mirė...
6. Endrius Uras (Andrew Ure) – Škotijos mėsininkas
Gydytojas Andrew Ure žymus ne tik dėl savo pasiekimų fizikoje bei ekonomikoje. Taip pat jis išgarsėjo dėl 4-ių bandymų su Metju Klaidesdeilo lavonu 1818 metų lapkričio 4 dieną.
Pirmojo bandymo metu buvo atvertas pakaušis ir pašalinta stuburo dalis. Vėliau buvo įpjauta kairė šlaunis ir kulnas. Prie kaklo ir šlaunies buvo pajungti du laidai, dėl ko prasidėjo nekontroliuojamos konvulsijos (smarkūs viso kūno traukuliai). Vėliau vieną iš laidų pajungė prie kulno ir įjungus elektrą lavono koja trūktelėjo bei nustūmė asistentą.
Antrojo eksperimento metu buvo „pažadinta“ Klaidesdeilo diafragma, kas privertė orą vėl cirkuliuoti iš ir į plaučius – atrodė, tarsi lavonas kvėpuoja. Endrius (Andrew) pranešė, kad Klaidesdeilo kraujas nesukrešėjo o kaklas po kartuvių liko nesulaužytas. „Gydytojas“ buvo tikras, kad jam pavyks prikelti lavoną.
Trečiojo eksperimento metu buvo pademonstruota labai neįprasta ir bauginanti mimika po to kai Uras įpjovė kaktą. Kai prie Klaidesdeilo veido buvo pajungti laidai, akivaizdžiai matėsi neapykanta, baimė, neviltis, liūdesiys ir atsirado pasibaisėtina perkreipta šypsena. Veido grimasa taip paveikė žiūrovus, kad vienas gydytojas, nepasižymėjęs silpnu skrandžiu, iškart išėjo iš salės.
Paskutiniojo eksperimento metu Klaidesdeilas turėjo prisikelti. Buvo įpjautas smilius ir į žaizdą buvo įkištas laidas. Kai tik buvo pajungta įtampa, lavonas pakėlė ranką ir nukreipė smilių į publiką. Daugelį apėmė nenusakoma baimė ir panika!
7. Širo Iši – japonų armijos karininkas – tikrasis „daktaras blogis!“
Iši buvo mikrobiologas ir generolas-leitenantas kariniame biologiniame padalinyje 731 Japonijos Imperiškoje Kariuomenėje Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu. Gimė šis „apdovanotas“ žmogus Šibajamos kaime, Čibo prefektūroje, mokėsi medicinos Imperatoriškajame Kioto universitete. 1932 metais jis pradėjo atlikinėti slaptus eksperimentus. 1936 metais buvo suformuotas 731 padalinys. Už Kinijos miesto Charbino ribų Iši pastatė didžiulį kompleksą, sudarytą iš 150 pastatų, užėmusių daugiau nei 6 kv. km plotą...
Į jo „nuopelnus“ įeina: gyvų žmonių (tame tarpe nėščių moterų, kurias apvaisindavo laboratorijos gydytojai) vivisekcija (organizmo tiriamasis operavimas); belaisvių galūnių amputavimas bei bandymai sukeisti jas vietomis; kūno dalių kaitinimas ir šaldymas siekiant ištirti gangrenos plitimą; granatų ir ugniasvaidžių bandymai su gyvais žmonėmis. Kalinius apkrėsdavo virusais ir ligomis, siekiant išsiaiškinti ligų poveikį organizmams. Norėdami ištirti „užleistų“ venerinių ligų poveikį Širo vadovaujami „medikai“ tyčia apkrėsdavo vyrus ir moteris sifiliu bei gonorėja.
Dėka neliečiamybės, kurią jam suteikė Amerikos kariuomenė, Širo Iši nekalėjo nė vienos dienos ir mirė būdamas 67 metų nuo gerklės vėžio... Apie jo „nuopelnus“ yra išleistas ganėtinai geras dokumentinis filmas, tačiau mes neviešinsime jo, kadangi jis tikrai nerekomenduotinas silpnų nervų žmonėms... Norintys suras patys!
8. Sergėjus Briuchonenko (Сергей Брюхоненко) – gyvos galvos kūrėjas
Aplenkęs Vladimirą Demichovą Sergėjus Briuchonenko taip pat atlikinėjo žiaurius eksperimentus su šunimis, kurie padėjo medicinai širdies operacijų srityje. Jis sukūrė primityvų kraujotakos aparatą ir pavadino jį „autožektoriumi“ (aparatas palaikantis širdies ir plaučių veiklą).
Minėto prietaiso dėka Briuchonenko pavykdavo išsaugoti šunų galvoms gyvybę, t.y. atskirtos nuo kūnų galvos galėdavo „gyventi“. 1928 metais jis pademonstravo pirmą iš aprašomų šunų. Norėdamas įrodyti, kad galva, gulinti ant stalo, yra gyva, mokslininkas parodė, kaip ji reaguoja į dirgiklius. Briuchonenko trenkė per stalą ir galva krūptelėjo. Jis pašvietė į akis ir akys sumirksėjo. Jis netgi sumaitino galvai sūrio gabaliuką, kuris tuoj pat iššoko iš stemplės, sukeldamas publikai pasišlykštėjimą...
Šis mokslininkas praktiškai vienas iš pirmųjų sukūrė dirbtinę gyvybės
palaikymo sistemą, kadangi šuns galva buvo aprūpinama tiek krauju, tiek deguonimi...
Sutrumpinta šuns galvos, atskirtos nuo kūno, pristatymo versija
Visas video
9. Kevinas Uorvikas (Kevin Warwick) – pirmasis žmogus – kyborgas!
Kevinas Uorvikas, Didžiosios Britanijos mokslininkas ir kibernetikos profesorius, tiek pasišventė robotų nagrinėjimui, kad pabandė tapti pirmuoju žmogumi -- robotu. 1998 metais po Uorviko oda buvo implantuotas primityvus RFID siųstuvas, kurio dėka galima kontroliuoti durų, šviestuvų, šildytuvų ir kitų kompiuterinių įrenginių veiklą. Pagrindinis tikslas buvo suderinti siųstuvo veiklą su organizme vykstančiais procesais.
2002 metais į mokslininko nervų sistemą buvo implantuotas sudėtingas neuroninis prietaisas, kurio dėka buvo gauta prieiga prie nervinių impulsų. Eksperimentas pavyko: signalas buvo ganėtinai tikslus tam, kad mechaninis manipuliatorius galėtų imituoti Uorviko rankos judesius.
Vėliau buvo atliktas gerai išreklamuotas eksperimentas: specialūs mikro čipai buvo implantuoti į Uorviko ir jo žmonos organizmus, jie turėjo sukurti telepatiją arba ryšio efektą. Signalams siųsti buvo naudojamas internetas. Eksperimentas pavyko: pirmą kartą žmonijos istorijoje tarp dviejų žmonių nervinių sistemų buvo sukurtas išskirtinai elektroninis ryšys. Uorviko tyrimai kibernetikos srityje tęsiasi!
10. Džonas Lilis – sukūrė sensorinės deprivacijos barokamerą
Šis mokslininkas, vedamas noro pašalinti visus išorinius veiksnius, veikiančius smegenis, išrado pirmąją pasaulyje barokamerą: tamsų, garsui nelaidų rezervuarą su šiltu sūriu vandeniu, kuriame subjektai galėjo plaukioti ilgus laiko tarpus būdami izoliuoti (deprivacijos būsenoje). Daktaras Lilis kartu su savo kolegomis buvo pirmieji, kurie ryžosi išbandyti savo šedevrą.
60-ųjų pradžioje jis sužinojo, kas yra LSD ir pradėjo eksperimentų seką, kuomet jis vartodavo psichodelines medžiagas izoliuotose barokamerose, kuriose būdavo delfinai!
1980 metais Lilis vadovavo projektui, kurio metu jis bandė dėstyti delfinams sintezuotą kompiuteriu kalbą. Vėliau jis sukūrė projektą būsimai „komunikacijos laboratorijai“, kurioje turėjo būti plaukiojanti svetainė, kur žmonės ir delfinai galėtų kalbėtis ta pačia kalba, kur jie rastų bendrą kalbą.
Džinas numatė, kad ateis laikas, kuomet banginių ir delfinų žudynės baigsis, pasak jo, ne dėl įstatymo, kuris bus priimtas, o dėka kiekvieno žmogaus, suvokiančio nuo pat gimimo, kad delfinai yra nuo seno gyvenančios kartu su mumis mąstančios būtybės, turinčios neaprėpiamų žinių ir neišmatuojamą gyvybės energiją. „Delfinai – ne tie, kuriuos reikia žudyti, nes iš delfinų galima ko nors išmokti“ – pasakoja jis.
Norėdamas išsiaiškinti, kas nutiks, jeigu smegenys bus izoliuotos nuo visų išorinių dirgiklių, mokslininkas 1954 metais sukūrė barokamerą. Valandų valandas plaukiodamas šiltame vandenyje, visiškoje tamsoje ir tyloje Džonas pradėjo regėti aiškias vizijas. „Tai per daug asmeniška sakyti viešai“, – teigė mokslininkas. Eksperimento dalyvių haliucinacijas buvo sudėtinga klasifikuoti moksliškai. Būtent todėl jo tyrimai nebuvo uždrausti!
Vėliau Lilis atsisakė tyrimų ir įkūrė „Samadhi Tanks“ įmonę, kuri užsiima barokamerų namams gamyba. 1980 metais buvo nufilmuotas filmas „Altered States“ kurio pagrindu tapo Lilio tyrimų rezultatai. Džonas mirė 2001 metais ir tapo savotišku „naujos eros“ guru...
Paskutinius savo gyvenimo metus Džonas Lilis praleido Havajuose ir buvo žinomas dėl savo ekscentriškumo ir tvirto polinkio į ketaminą (anestezijoje naudojamą preparatą).
Be abejo, tai ne visas mokslininkų (arba bepročių) ir veiklų sąrašas, kurių tikrai nesiimtų normalios psichikos žmogus. Eksperimentai su žmonėmis jau nebėra taip plačiai atliekami (arba dabar jie yra geriau įslaptinami), ko negalima pasakyti apie mūsų mažuosius „giminaičius“, su kuriais šiais laikais bando viską, ką tik sugalvoja. Ar kada susimąstydavote apie tai, kiek gyvūnų reikia nužudyti norint pagaminti vieną „naują“ pienelio kūnui buteliuką?
