Gali juos vadinti kaip nori – dantistais, stomatologais, odontologais. Nemažai daliai pacientų tai nepadeda. Vien jų kabineto kvapas jiems sutraukia raumenis ir širdis iš baimės, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Nesvarbu, kad juos pasitinka žavios seselės ir paguldžiusios į medicininius krėslus apkaišo plonais apdangalais. Po to prieina žavi gydytoja ir nusišypso. Turėtų būti lengviau?
Stojo į kitą barikadų pusę
Humoro laidos „Dviračio šou“ kūrėjas Haroldas Mackevičius:
- Esu patyręs, kas yra kojinė gręžimo mašina. Dar iki mokyklos. Močiutė mane nuvedė pas savo draugę dantų gydytoją. Ji man 15 minučių gręžė pienininį dantuką. Taip gimė Baimė.
Toliau kančios tęsėsi mokykloje. Seselė pagaudavo mane beviltiškai bandantį pasislėpti. Kančios buvo siaubingos. Tuomet nusprendžiau pereiti į kitą barikadų pusę pasirinkau stomatologijos studijas Kauno medicinos institute. Tačiau kančios tęsėsi toliau, nes mes, studentai, dantis taisėme vieni kitiems.
Su baime kovoju seniai ir sunkiai. Per ją netekau keturių dantų. Du protiniai nereikalingi, o kiti du - būtų pravertę. Mano kančios šiek tiek nuslopo, kai susipažinau su dviem kursais aukščiau studijavusia kolege, pas kurią gydausi iki šiol. Vaistų nuo baimės nėra, nepadeda net alkoholis.
Kas atsitinka, kai žmogus paniškai bijo gydytojo?
Ateina pas odontologą rėkdamas iš skausmo ir dažnai netenka dantų. Mano dukra lengvai leidosi, kad netektų pieninio dantuko. Už tai ji gavo 10 litų. Tai dabar mergina nusprendė iš viso padaryti „bizniuką“.
Mokykloje bijojau odontologų
Odontologė Jūratė Bajorinienė:
- Aš pati labiausiai mokykloje bijojau odontologų. Jei baimė patologinė - nieko nepadarysi. Kitu atveju bandau ją įveikti humoro pagalba.
Pacientų pasitaiko įvairiausių. Ir tokių, kurie spėja apalpti nuo nuskausminamųjų vaistų dūrio - nespėju su juo net papokštauti. Dabar „terorizuoju“ pacientus ir grasinu, jei jis apalps, tai apalpsiu ir aš. Taip ir būsim abu apalpę.
Mano kabinete lankosi nemažai užsieniečių. Jie, priešingai nei lietuvaičiai, kur kas mažiau bijo odontologų procedūrų. Šie pacientai neturi karčios sovietinės patirties.
Labiau odontologų bijo vyrai.
Baisiausios procedūros pacientams yra nuskausminamuosius leidžianti adata ir grąžtas. Anksčiau ligoniai krėsle spjaudydavosi, spardėsi, muistėsi ir gąsdindavo siaubingomis grimasomis. Tačiau laikai pamažu keičiasi.
Svarbiausia tarpusavio pasitikėjimas
Odontologė, burnos chirurgė Audronė Stankevičienė:
- Labiausiai mūsų bijo keturiasdešimtmečių ir vyresniųjų karta – ta, kuri patyrė sovietines dantistų suteiktas kančias. Tai - psichologinė baimė, kuria sunku įveikti.
Dabar visai kiti laikai - kitos technologijos, vaistai. Jaunoji karta, net nesupranta, kas yra odontologo baimė. Leidžiame tokius efektyvius nuskausminamuosius, kad didžiausia baimė yra tik plonytės adatos dūris. Didžiausiems bailiams leidžiame raminamųjų vaistų, specialią atpalaiduojančią muziką. Tačiau, mano galva, svarbiausia kliento ir gydytojo tarpusavio pasitikėjimas. Todėl visuomet šnekuosi su pacientu. Kartą vienas vyriškis tiek panikavo, kad pasiūliau jam pasilaikyti už mano kojos. O ką galėjau pasiūlyti, kai abi rankos užimtos?
Yra tekę gydyti pacientą, kuriam teko paskirti bendrą nejautrą - taip jis bijojo šios procedūros. Paprastai tokias priemones naudojame gydydami psichinius ligonius, vaikus su Dauno sindromu. Yra vaikų, kurie patologiškai neprisileidžia žmonių su baltais chalatais. O sveikiems žmonėms... Aš asmeniškai labiau bijočiau narkozės.
Labiausiai odontologų bijo jauni vyrai ir nelabai ką suprantantys dvejų trejų metukų vaikučiai. Kartą po dalinės nejautros atsigavęs vienas vyras tarė: „Taip toli gerai nebūna“. Jis nuo to laiko gydosi tik su vietine nejautra: prakaitas žliaugia, rankos dreba, bet kenčia.
