Jei jums iškilo problema - skambinate savo draugei: ji jums visuomet patars, visada nuramins, padrąsins. Daugelis moterų patiria tikrą stresą, jei pašlyja santykiai su drauge, jeigu draugė išnyksta iš akiračio… „Tuomet mane apima kažkokia baimė, nepasitikėjimas: esu pasirengusi prašyti atleidimo, žemintis, kad tik išsaugočiau tą ryšį. Pati nesuprantu, kam ji man reikalinga“ (Jūratė T., 25 metai)
Karina C. rašo: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be draugės. Tai nereiškia, kad nemyliu savo vyro. Vyras - tai kaip kita planeta, kurioje viskas nauja ir įdomu. Audra, mano geriausia draugė - tai aš pati. Esama dalykų, kur moterį gali suprasti tik moteris. Pavyzdžiui, baimė pastoti arba tai, kad pavargai nuo vyro… Audra - ji man kaip sesuo“.
Paprastai toks stiprus dvasinis ryšys tarp moterų būdingas mergiškam amžiui. Bet infantilaus tipo moterys gali patirti panašius jausmus sulaukusios ir trisdešimties, ir keturiasdešimties metų. Kodėl daugelis merginų neįsivaizduoja savo gyvenimo be draugės? Vos tik išgyvenę atsiskyrimo nuo tėvų stresą (prasidėjo „suaugusiųjų gyvenimas“), mergina neretai patiria labai liguistas vienatvės būsenas. Penkiolika, kartais dvidešimt metų geriausia drauge, patarėja, autoritetu daugeliui jų buvo mama. Bet dabar motina toli (neretai ne tik psichologine, bet ir fizine prasme). Psichika ieško pakaitalo jai supančioje aplinkoje…
Vienas iš būdingų variantų: kontaktas su motina išlieka, bet jai patikima vis mažesnė sielos dalis. Atsiliepia amžiaus, pasaulėjautos, patirties, interesų skirtumas. Vis daugiau savo minčių ir jausmų patikite draugei.
Tampate suaugusi, bet seni įpročiai nedingsta! Lūkestis, kad vyras taps „geriausia drauge“, dažnai nepasiteisina (vyras išeina pas savo draugus - jūs liekate viena).
Moteriška erdvė - visai kita negu vyriška. Emocinis pasaulis pernelyg turtingas, kad būtų galima kaip vyrui „paminti sielą“ ir visiškai „atsiduoti darbui“. Štai ką apie tai rašo Indrė D.: „Kai tekėjau, maniau, kad manęs laukia nedrumsčiama laimė. Tačiau labai greitai atėjo nusivylimas. Vyras pradingdavo darbe (jis firmos bendrasavininkis), ilgam išvažiuodavo su reikalais, aš ištisas dienas likdavau viena su vaikais. Mano svajonės stoti į universitetą, įgyti specialybę, pasireikšti darėsi vis nerealesnės. Koks mokslas, jei vienam vaikui treji metukai, o kitam vieni? Nejau visas gyvenimas taip ir praeis tarp keturių sienų, tarp sauskelnių, skalbimų, puodų?.. Aš juk dar jauna“.
Ilgą laiką Indrė nešiojo tuos jausmus savyje. Vyrui nesiryžo pasipasakoti, bijodamasi, kad jis nesupras, o motina, užuot ją palaikiusi, kartą pasakė (kategoriškai išreiškė savo gyvenimišką filosofiją): „Mesk iš galvos tas nesąmones! Turi puikų vyrą, esi aprūpinta. Svarbiausia moteriai - šeima, vyras, vaikai“.
Kartą Indrė kažkokiu reikalu pasibeldė į laiptinės kaimynės duris (jie ką tik buvo nusipirkę butą tame name). Ta pasikvietė Indrę išgerti kavos. Įsišnekėjo. „Buvau priblokšta, - rašo Indrė. - Rasa, mano kaimynė, suprato mane iš pusės žodžio! Ji pati turėjo vaiką ir dideles mergiškas svajones. Ir pati daugelį metų kentėjo, kol neprisivertė stoti mokytis neakivaizdžiai savo mėgstamos žurnalistikos“.
Labai greitai Indrė įgijo nepamainomą draugę. „Mano vyras tylenis, santūrus. Su Judita visa atitirpau - tiek gyvybės, šilumos, švelnumo, užuojautos radau joje“.
Žinoma, draugė, net rūpindamasi jumis niekuomet nepakeis motinos. Bet jums to ir nereikia! Iš esmės jau pati sugebate aptarnauti save, aprūpinti savo egzistavimą. Jums, jūsų psichikai reikalinga ne pati motina, o motinos pakaitalas. Kažkas, kas „kaip motina“ gebės jus išklausyti, suprasti, pasidalyti jūsų jausmais…
