„Ant darbo stalo kasdien rasdavau laikraštį su atverstais darbo skelbimais“
„Išlaikęs egzaminus Vilniuje ieškojau bet kokio darbo. Radęs skelbimą siunčiame CV vadovui ar kitam vadovaujančiam asmeniui – taip padariau ir aš. Susitikime su įstaigos vadovo pavaduotoju pastebėjau, kad jis į mane nežiūri, o tvarko dokumentus. Darbinausi pirmą kartą, todėl nežinojau, nei kaip elgtis, nei kaip kalbėti, bet buvo verta pabandyti. Po savaitės man paskambino. Buvau priimtas į darbą. Dirbti pradėjau po apmokymų. Praėjus porai mėnesių prasidėjo visokios nesąmonės bei psichologinis teroras. Direktoriaus pavaduotojas mano darbo stalą su įrankiais kasdien pastumdavo po du tris centimetrus. Galvojau, kad kolektyvas taip juokauja, bet tai mane negerai veikdavo, negalėdavau susikaupti. Galiausiai mano darbo stalas atsidūrė prieš langą, pro kurį į akis švietė saulė. Supratau, kad nebegaliu susikaupti, susikoncentruoti, todėl nuėjau pas direktoriaus pavaduotoją. Jo atsakymas šokiravo. Jis pasakė, kad negaliu stumdyti stalo, kur panorėjęs. Ir pridūrė, kad niekam nesiskųsčiau dėl tokių nesąmonių. Po to ant savo stalo vis rasdavau laikraštį su atverstais darbo skelbimais. Pradžioje nekreipiau dėmesio. Bendradarbių klausdavau, kas pamiršo laikraštį, bet visi tylėjo sukandę dantis.
Vieną dieną radau išplėštą laikraščio skiautę su skelbimu: „Ieško valytojo/s“. Tai mane rimtai sunervino. Nebegalėjau tylėti. Dar kartą nuėjau pas direktoriaus pavaduotoją ir pasakiau, kas vyksta. Tas atkirto, kad esu aklas ir nemoku skaityti. Ir pridūrė, kad valytojo darbas man tinkamiausias. Įsižeidęs ir tylėdamas nuėjau dirbti. Grįžęs namo viską apmąsčiau ir, sulaukęs darbo sutarties pabaigos, išėjau iš darbo“.
Šarūnas (vardas pakeistas)
Vytauto Didžiojo universiteto docentė-ekspertė dr. Jolita Vveinhardt
- Savo studijose daugiausiai dėmesio skiriate „mobingui“. Kodėl?
- Priekabiavimo ir „mobingo“ mastai Lietuvoje – šokiruojantys. Daugelis mūsų rūpinasi fizine sveikata. Jeigu skauda, reikia gydyti. Psichologinė būsena dažnai tampa antraplaniu dalyku. Gal todėl tiek žmonių turi psichologinių problemų, serga „sielos ligomis“. Kodėl taip nutinka? Norime kitų akivaizdoje atrodyti stiprūs – taip išauklėjo mūsų kultūra. Niekas nenori prisipažinti, kad konsultuojasi su psichologu, psichoterapeutu. Ir ne be reikalo. Mūsų Europos Sąjungos pinigais ugdoma „tolerantiškoji visuomenė“, gavusi informacijos apie tokių problemų turintį žmogų, gali galutinai jį sugniuždyti, nurašydama kaip visišką ligonį. Belieka tyliai kentėti, gerti antidepresantus arba vartoti alkoholį, netgi – išsilieti ant trečiųjų asmenų. Beje, dėl alkoholio – jeigu negeri su bendradarbiais, lieki svetimas. Žinau istoriją, kai po vakarėlių už vienos moters nugaros siena būdavo šlapia – nedrįsdama atsisakyti gėrimą ji išpildavo.
- Kas yra „mobingas“ ir kas nuo jo kenčia?
- Nuolatinis nerimas, savigniužda, nepaaiškinamas kaltės jausmas, baimė ryte prabusti, nes reikės eiti į darbą, o darbe – susitikti su kolegomis, spręsti, kaip šįkart elgtis, kokius priimti sprendimus. Nes visi sprendimai išnaudoti – taikymosi, pykčių pajuokavimų. Nebėra būdų, kaip su bendradarbiais bendrauti. Viską vainikuoja mintys, kurias skatina vadinamieji draugai, kad problemos – tavyje. Pradedi tuo tikėti, „nurašyti“ save. Ir jeigu patys artimiausi žmonės to nepastebės, visiems netikėtai gyvenimą gali pabaigti savižudybe. O prie kapo susirinkę bendradarbiai apgailestaus, kad neteko tokio puikaus kolegos. Tai – reali istorija, nutikusi vienoje Lietuvos poliklinikoje.
- Gal vertėtų dažniau apie tai kalbėti?
- Po viešo pasisakymo apie kenčiančius nuo diskriminuojančių santykių kolegas buvo pasišaipyta – kodėl tiek dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, o ne nanotechnologijoms. Sugniuždyti žmonės naujų technologijų nekuria. O tokios pastabos rodo visišką atbukimą ir netgi apgailėtiną provincialumą.
- „Mobingas“ Lietuvoje ir užsienyje skiriasi?
- „Mobingas“ neturi sienų. Gal tik metodai posovietinėse šalyse yra „išradingesni“ ir etikos ribos – stabilesnės, dėl to paties moralinio konformizmo ir baimių, o kova už būvį – aštresnė ir įstatymai mažiau varžo. „Mobingą“ tradiciškai nagrinėja psichologai, psichiatrai, kardiologai, kiti sveikatos specialistai ir per mažai – vadybininkai. Būtent vadovavimo klaidos labai dažnai išleidžia iš butelio šį džiną.
- Kur šis reiškinys gajesnis?
- Visur, tačiau aštresnis – viešajame sektoriuje, gal dėl to, kad darbo pasirinkimo galimybės čia sudėtingesnės, todėl žmonės kenčia metų metus. „Mobingas“ aktualiausias – sveikatos, socialinio darbo, švietimo sektoriuose.
- Kodėl žmonės taikstosi su prievarta?
- Negalima atmesti tariamosios lietuviškos kantrybės, kuria maskuojamos baimės, nuolankumas, nepasitikėjimas savimi. Ar dažnas išdrįs išeiti iš darbo, kreiptis į teismą? Taigi čia esama ir gilesnių socialinės-kultūrinės tradicijos problemų. Tiesa, yra viena palankiai teismuose sprendžiama byla, iškelta darbdaviui, nors tikrieji kaltininkai – darbuotojai. Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse, kur priimti antimobingo įstatymai, mokamos penkiaženklės ar net šešiaženklės kompensacijos. Bet – ne pas mus.
- Kiek kainuoja „mobingas“?
- Vakarų valstybės nuostolius skaičiuoja dešimtimis milijonų eurų. Pavyzdžiui, vokiečiai suskaičiavo, kad statistinė įmonė per metus dėl „mobingo“ gali patirti iki penkiasdešimties tūkstančių eurų nuostolių. Ispanai bandė skaičiuoti, kiek gali kainuoti išlaidos gydymui. Prieš kelerius metus paaiškėjo, kad išlaidos medikamentams ir pan. darbuotojui, kuris patiria „mobingą“, siekia beveik porą tūkstančių eurų. O jeigu žmogus tapo nedarbingas, neįgalus, reikia pridėti ir socialines išmokas, kompensacijas. Daug sunkiau skaičiais įvertinti nesukurtą produktą, nerealizuotas idėjas, bendrą prastėjantį investicinį klimatą visoje valstybėje. Gaila, kad mūsų valstybėje ši problema dar nesulaukė deramo dėmesio.
- Kaip vadovams apsisaugoti nuo spekuliacijų „mobingu“?
- Griežtesni vadovai už akių sulaukia kaltinimų „mobingu“. Lietuvoje – tai dar labai „šviežia“, bet jau madinga tampanti tema. Reikia laiko ir daugiau informacijos.
Tarp kitko:
• Mobingas - intensyvus, ilgai trunkantis terorizavimas – ne rečiau kaip du incidentai per savaitę ir ne trumpiau kaip pusę metų.
• Bulingas - pavieniai užpuolimai „darbuotojas prieš darbuotoją“.
• Stafingas – susimokę darbuotojai puola vadovę moterį.
Mykolas Delkus
