Vaikelio atėjimas į šeimą – didelis iššūkis. Jis pakeičia visų porų santykius. Deja, daugiau nei pusė sutuoktinių teigia, jog jų santykiai pablogėjo. Kaip pasikeičia poros santykiai, kai atkeliauja mažylis į namus? Kaip išlaikyti meilę ir bendrumo jausmą? Ką daryti, kad šeima gimus vaikeliui dvasiškai praturtėtų?
Nereklaminė istorija
Papasakosiu jums vienos poros istoriją. Nors ji nėra linksma, bet labai tikra. Jei apsižvalgytume aplinkui, pamatytume ne vieną tokios istorijos variantą.
Gyveno kartą du jauni žmonės Judita ir Algirdas. Judita buvo vadybininkė, Algirdas – tinklalapių dizaineris. Abu draugavo jau metus ir jautė, jog myli vienas kitą. Jie turėjo nemažai draugų, mėgo vakarais nueiti į kiną, iškylauti. Jaunuolius siejo tikslai – sukurti laimingą šeimą, kopti karjeros laiptais, turėti savo namus, keliauti. Taigi, nenuostabu, jog po metų jie susituokė, o kai dar po pusmečio sužinojo apie būsimą šeimos pagausėjimą, netvėrė džiaugsmu.
Gyvenimas pradėjo keistis ir Algirdas bei Judita tuo mėgavosi. Vis daugiau minčių sukosi apie vaikelį: koks jis bus, kaip įrengti jo kambarį, kaip pasiruošti. Kartu su šiuo džiaugsmu atplaukdavo ir pirmieji tamsūs debesėliai – Algirdas vis dažniau mąstė apie tai, kaip aprūpinti savo šeimą, ir ta atsakomybė jį pančiojo, buvo sunki. Judita jautė, kad nekontroliuoja savo nuotaikų. Pyko ant savęs, jog nevaldo savo jausmų, darosi vis nejudresnė, dažnai būna pavargusi, jog keičiasi jos kūnas. Kildavo klausimas, ar savo vyrui ji vis dar patraukli. Algirdas taikydavosi su Juditos nuotaikų šuoliais ir galvojo, jog tai hormonai ir viskas praeis. Taigi, šie neramumai praplaukdavo ir neužtemdė artėjančio stebuklo laukimo.
Ir štai atėjo ta diena, kai jie drebančiomis širdimis ir rankomis parsinešė namo tą mažą, silpną, tokį artimą ir mielą naują gyventoją. Ir tada jų gyvenimas pasikeitė iš esmės. Kažkas pradėjo vykti tarp Juditos ir Algirdo, ko jie nebegalėjo suvokti, kontroliuoti. Tiesiog jautė, jog jų santykiai grimzta į liūną ir kiekviena pastanga aiškintis tik dar labiau sunkina situaciją. Vaikelio atėjimas visiškai nebuvo panašus į reklamoje matytus vaizdus, kaip patenkinta mama keičia vaikeliui sauskelnes, ar filmo epizodą, kai abu apsikabinę stebi pirmąją šypseną.
Judita jautėsi išsigandusi, pavargusi ir vieniša. Kiekvieną dieną ji laukdavo namuose grįžtančio Algirdo, tikėdamasi pagalbos ir palaikymo. Ji jautėsi negraži, neįdomi, nereikšminga, jai reikėjo palaikymo. Tačiau Algirdas vis daugiau dėmesio skyrė savo darbui, neretai dirbdavo viršvalandžius, grįždavo namo tikėdamasis pailsėti, o sulaukdavo tik reikalavimo dirbti krūvas buities darbų, turėdavo kęsti nuolatinius priekaištus, santykių aiškinimąsi ir Juditos ašaras. Jie vis labiau jautėsi kaip atskiri žmonės ir vis rečiau atsirasdavo bendrumo jausmas. Judita bandė prasimušti pro Algirdo šaltą sieną konfliktais, tikėdamasi sukelti jausmus ir parodyti, kaip jaučiasi pati. Bet jie vis tolo vienas nuo kito.
Bėgo laikas, vaikelis augo, konfliktų sumažėjo, Judita su Algirdu išmoko dalintis buitiniais dalykais. Namuose atsirado tvarka, kas už ką atsakingas, kaip leidžiami savaitgaliai. Pokalbiai sukosi apie draugus, vaikus ir politinius įvykius. Bet tarp jų atsiradusi bedugnė nesumažėjo. Ją užpildė darbai, namai, planai ir maži konfliktai. Tačiau kai jiems bus keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, kai vaikai bus išėję savais keliais, ar beturės vienas kitam ką pasakyti? Ar sugebės atgaivinti tą bendrumo jausmą? O gal patrauks skirtingais keliais, kaip ir daugelis kitų?
