Meilės laišką TAU rašau antrą kartą. Pirmąjį suplėšiau, nes nemaniau, kad jausmai išreikšti popieriuje bus geriau negu staigmena padaryta man netikėtai grįžus namo.
Tačiau šiandien, kad tave pamatyčiau teks laukti iki rytojaus vakaro. Šis laiko tarpas man per ilgas laukti. Noriu tuojau pat pasakyti, ką tau jaučiu ir kaip jaučiuosi būdama su tavimi.
Kaip iš sapnų pamenu mūsų pirmąjį susitikimą. Jei kas nors būtų pasakęs, kad mes būsime kartu, ko gero būčiau tik nusijuokusi ir nepatikėjusi. Pirmąjį mūsų pažinties vakarą man atrodei lyg nepasiekiama svajonė, kurios siekia visos merginos.
Maniau jog neverta puoselėti savo svajų, o vėliau kentėti ir nusivilti. Tas vakaras buvo nuostabus, nenorėjau nė pagalvoti apie nesuvaldomu greičius skriejančias valandas. Tačiau atėjo rytas.
Tu man padovanojai patį saldžiausią bučinį gyvenime, manau jog tokio skonio yra dievų maistas – ambrozija. Mums teko išsiskirti, tačiau nekantriai laukiau susitikimo vakare.
Išaušusi diena man buvo tikra sumaištis, tačiau apie mūsų susitikimą svajoti nesilioviau. Vakarop pradėjo kankinti vidinės dvejonės, ar ateisi, ar tai tebuvo vieno vakaro iliuzija? Namo grįžau pavargusi ir prastos nuotaikos.
Po kelių minučių išgirdau beldimą į duris, ten buvai TU mano meile. Durų neatvėriau, išsigandau. Bijojau, kad nusivilsi pamatęs mane be nepriekaištingo makiažo ir kitų moteriškų gudrybių.
Tyliai lyg pelytė stovėjau prie durų, o širdis plakė taip lyg pašautas balandis bandantis vėl pakilti į žydrą dangų. Po kurio laiko tu nuėjai, norėjau tave vytis, bet baimė vėl sukaustė mano kūną.
Kelias dienas laukiau tavo skambučio, kol suvokiau, jog daviau tau klaidingą numerį. Bandžiau pati juo paskambinti ir taip gauti tavąjį, tačiau numeris buvo nenaudojamas... Tada pajutau skausmą, pajutau, kad tavęs nebeturėsiu šalia.
Vėlų penktadienio vakarą išėjau pasivaikščioti ir aplankyti tą pat vietą kur pirmą kart tave pamačiau, giliai širdyje jaučiau, kad tave sutiksiu.
Taip, tada aš tave sutikau, nemaniau, kad dar norėsi su manimi būti, nemaniau, kad man atleisi. Bet tu atleidai ir pasiūlei būti kartu. Ak, tas kvailas mano baimės jausmas man vėl neleido tau atidaryti durų į savo širdį. Jis tarsi sunki spinta užrėmė duris ir laikė jas iš visų jėgų.
Kiekvieną rytą pabusdavau su viltimi, kad busim kartu. Kiekvieną vakarą užmigdavau su baime tavęs natekti, nes ir vėl tau neleisdavau užeiti į mano širdį.
Ir atėjo laikas kurio aš bijojau, tau nusibodo kovoti dėl manęs, pamačiau prie tavęs prieinant kitą. Tačiau tu man suteikei dar vieną progą, nuo tada mes kartu.
Mano gyvenimas pamažėle virto rutina: darbas, mokslai, tavo glėbys. Bet ta rutina man pats maloniausias dalykas gyvenime, nes joje esi TU-mano gyvenimo šviesa.
Aš nežinau kas yra meilė, niekur neradau tikslaus jos aprašymo, niekas nepasakė tikslaus jos apibrėžimo. Bet manau, kad tave myliu.
Su tavimi jaučiuosi laiminga, saugi ir pagaliau jaučiu šilumą širdyje. Vis dar bijau tavęs netekti, bet manau jog bijoti žmogiška, tikiuosi ši baimė mums nesukliudys ir toliau būti laimingiems. Myliu tave visa savo širdimi ir protu, tikiuosi mano gyvenime liksi amžinai.
Su meile,
Tavo Inga
