Pamenat, kaip įsimylėję imdavome skraidyti padebesiais – visas pasaulis atrodė mielas ir vertas meilės, o bėdos ir problemos išnykdavo kažkur už horizonto? Nuostabus jausmas, ar ne? Panašų stebuklą gali padaryti meilė sau. Ne, ne, nekalbu apie savimylas, nematančius nieko, išskyrus save. Netiks čia ir hedonistai, meilė sau – tai ne galimybė prisikimšti pilvą mėgiamo maisto ar įsigyti norimą daiktą. Psichoterapeutas Raimundas Alekna meilę sau siūlo suvokti kaip pagarbą sau. Tai santykis su pačiu savimi, kai savęs neteisiame už kažkokius poelgius, nelyginame su kitais, kai jaučiame harmoniją su savo jausmais, mintimis ir veiksmais. Meilė sau neatsiejama nuo suvokimo, kad laikas, skirtas mums šioje žemėje yra ribotas, todėl kiekviena minutė yra Dievo dovana, ir ją reikia išgyventi neleidžiant laiko tuščiai bei su visa atsakomybe prieš patį save.
Gaila, kad dažnai nuo pat vaikystės esame mokomi nemylėti savęs. Galvodami, kad taip apsaugos mus bei padės išauklėti dorais žmonėmis, o kartais – tiesiog perėmę savo gimdytojų patirtį, mūsų tėvai linkę auginti vaikus nuvertindami juos. Kertu lažybų, daugelis augdami girdėjote ką nors panašaus į „Pažiūrėk, kaip gražiai Onutė piešia, o tu tik terlioji popierių“ arba „Kaimynų Jonuką, štai, jau perkėlė į trečią klasę, o tu net būdamas antroje nesugebi išmokti skaičiuoti“, ar „tu visada netvarkingas, nieko nepasieksi, pažiūrėk, kokie kiti vaikai geri, susitvarkę“. Auklėdami draudimais, laisvės apibojimu, palyginimais, blogų savybių išryškinimu, (neva, kas yra gerai išryškės savaime) tėvai išmoko mus nuvertinti save bei savęs nemylėti. Kad atsitiktų priešingai, vaikas turėtų gauti daugiau informacijos, kas yra gerai – pagyrimai, emocijų įvardinimas leidžia vaikui džiaugtis ir mėgautis tuo, ką jis daro bei pačiu savimi. Užaugęs toks žmogus nuolat dairosi į kitus, jis ieško ne panašumų, bet aplinkinių pranašumų, taip dar ir dar sykį patvirtindamas neva jam gerai pažįstamą pasaulį – „aš žinau, kad esu nieko vertas, visi kiti daug labiau verti aplinkinių pripažinimo ir sėkmės“. Taigi, sau meilės stokojantys žmonės yra priversti nuolat kažko siekti, daryti kažką, dėl ko, kaip jie klaidingai mano, aplinkiniai juos kada nors apdovanos meile. Užuot mėgavęsi tuo, kas vyksta, t.y. procesu, jie karštligiškai siekia vieno ar kito rezultato. Tipiškas tokio mąstymo pavyzdys: „štai, paimsiu paskolą, pasistatysiu namą, tuomet tai jau pagyvensiu!“. Deja, toks rojus žemėje dažnai taip ir neateina.
Visi mūsų norai anksčiau ar vėliau pildosi. Tad jei norime gyventi, kaip „aukos“ – taip ir gyvensime. Galvojame, kad mums niekuomet nepasiseks? Žiūrėk, taip ir nutinka. Norime save už ką nors nubausti? Labai paprasta. Ši logika veikia ir atvirkščiai – jei norėsime gyventi gerai ir įdomiai, jei linkėsime sau gero – taip ir bus. Vienintelė būtina sąlyga – meilė sau. O kaip gi pamilti save tokį, koks esi? Ogi nustoti save lyginti su kitais, kritikuoti ir nuvertinti. Pabūkite su savo mintimis vienas, išgirskite kokios jos ir ką jos sako. Kai kurios mintys gali trukdyti priimti save tokiais, kokie esame, todėl verta atsiminti, kad mintys ir yra tik mintys. Jos negali daryti mums poveikio tol, kol nesuteikiame jiems vienos ar kitos reikšmės, kol nepasirenkame patys, kuriomis mintimis tikėti, o kuriomis – ne.
Meilė sau – tai dvasinė būsena. Džiaugsmas, kylantis ne iš materialių dalykų, bet iš geros savijautos, kai sutariama su savimi. Šį džiaugsmą kelia ne daiktas, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas.
Patikėkit, daugelis tobulais mums atrodančių žmonių taip pat jaučiasi netobuli. Nevisai gražūs. Nevisur gabūs. Na tai kas? Gamta nuostabi savo įvairove, tad būtų naivu manyti, kad žmogiškoji laimė siejasi su kūno formomis ar piniginės storiu. Pasak psichoterapeuto R. Aleknos, peržengti barjerą ir išmokti mylėti save padės trys pagrindiniai raktai: suvokimas, pajautimas (leidimas sau jausti) ir spontaniškumas (gebėjimas būti laisvu saviraiškoje ir gerai jaustis). Šie trys raktai atrakina duris į žmogaus autonomiškumą, kuris nuo meilės sau – neatsiejamas.
Taigi, jei jums pabodo graužti save, kad kiti yra geresni, jei norite išgyventi pilnatvę jau šią akimirką, o ne kada nors ateityje, - ženkite pirmąjį žingsnį: leiskite išgyventi tikruosius savo jausmus, nevaidinti. Daugiau būkite su savimi, savo mintimis, išlaisvinkite jas, kad galėtumėte galvoti tai, ką norite. Jausti, išgyventi savo jausmus, išmokti juos priimti ir įsiklausyti, ką jie reiškia. Tai – geros savijautos ir meilės sau pagrindas. Neignoruokite ir fizinio kūno siunčiamų signalų – streikuojanti širdis, spazmuojantis skrandis, nemalonūs pojūčiai kūne gali būti rimtu ženklu, kad pernelyg skubate, kad į rezultatą ar kitų žmonių pripažinimą įdedate daugiau, nei gaunate atgal. Nemeilė sau – tarsi neadekvati investicija, dažnai užuot davusi dividendų, suėdanti žmogaus sveikatą.
Padėti sau galima ir praktiniais būdais. Kad ir kaip atrodytų neįtikima, bet jei prausdamiesi ryte atvaizdui veidrodyje nuoširdžiai pasakytume “aš myliu ir gerbiu save tokį, koks esu. Man patinka būti savimi ir jaustis taip, kaip aš jaučiuosi. Esu geras, įdomus ir laisvas rinktis" – padėtume sau tuo patikėti. Autohipnozė išties paveiki, jei ją naudojame nuoširdžiai. Todėl kasdien pagirkite save, darykite tai be sarkazmo, nuoširdžia, malonia intonacija. Pamėginkite išvardinti, ką gero, gražaus savyje pastebėtumėte, jei būtumėte priešingos lyties atstovas.
Kitas būdas pasijusti geriau – prisiminti akimirkas, kai buvome laimingi, mylėjome save. Kaip tuo metu jautėtės? Kur buvote? Kokioje pozoje buvo jūsų kūnas? Psichoterapeutų teigimu, kūną ir protą galima ištreniruoti taip, kad užėmę panašią padėtį ir atgaivinę malonių akimirkų prisiminimus, imsime gerai ir maloniai jaustis čia ir dabar.
Norite pamilti save? Leiskite sau tai. Leiskite sau juoktis, kai norisi, džiaugtis, kai norisi, pykti, liūdėti. Nepeikite savęs už vieną ar kitą emociją – visos jos jūsų, visas turite laisvę išgyventi. Emocijas reikia suvokti, su jomis gyventi, prie jų pratintis, jas prisijaukinti. Nuolat lyginate save su kitais? Sustabdykite šį sniego kamuolį. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite savo stipriąsias puses, savybes, dalykus, kuriuos mokate ir gebate geriausiai. Štai jūsų sąrašas – tai akcentai, kuriuos verta vystyti. Nebegrįžkite prie to, ko, galbūt, nemokate ar nenorite daryti. Žinokite stipriąsias savo puses ir jas lavinkite. Manote, kad nesugebate gerai slidinėti? Na tai neslidinėkite! Pasirinkite kitą sporto rūšį ir tiek. Neskaitykite knygų, kurios jums neįdomios. Kam rūpi, kad jos madingos? Geriau nuoširdžiai išmanyti vieną ar kitą siauresnę, kad ir ne pačią populiariausią sferą, nei prievartauti save bandant iškalti „Fuko švytuoklės“ simboliką, jei ši, iš tiesų, jūsų visiškai nedomina.
Taip jau yra, kad viskas, kas gyvenime yra gera, prasideda nuo harmonijos su savimi, meilės sau. Būtent ši meilė leidžia išlošti gyvenime viską tarsi nieko ir nedarant. Mėgautis tuo, ką darai, bendravimu, gamta, darbu. Mylinčius save aplenkia krizės. Bet kokios. Psichoterapija visada akcentuoja procesą – tai, kas vyksta čia ir dabar. Juk jei procesas geras, rezultatas bus geras savaime. Tad jei myli save – vienu metu turi viską ko geidžia širdis, tačiau ir ne per daug. Be to, sutaupai sveikatos ir gyvenimas tampa spalvingesnis.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro inf.
