Kodėl pastarosiomis dienomis taip ypatingai kvestionuojame lytiškumą? Ar jis mums kelia abejonių?
Akivaizdu, kad kiekvienas, keliantis klausimą „kas yra vyras?“ mintyse jau turi suformuotą tobulo „macho“ portretą ir gali užsimerkęs įvardinti tą, kuris neturi garbės vadintis vyro vardu. Tačiau ar nors vienoje šalyje egzistuoja institucija ar organizacija, kuri įvardina, kas yra tikras vyras? Veikiausiai atsakysite, kad ne, nes be žodyno, kuris sako, jog vyras – tai žmogaus patinas, turintis Y chromosomą, vietoje antrosios X, išorinius lytinius organus, skirtingus hormonus ir jų kiekius bei, dažniausiai, didesnę fizinę galią, kitos objektyvios šią lytį paaiškinančios definicijos nėra. Bet veikiausiai Jūs turte kiek kitokią nuomonę ir į klausimą „iš kur Jūs žinote, kuris vyras yra vyras?“ atsakysite, kad tiesiog žinote neapeliuodami į nieką, kas turėtų bent menkiausią pagrindą patvirtinti Jūsų nusistatymą. Bet jei visas šis vyriškumo paieškos ir apybrėžos procesas yra toks „objektyvus“ ir „pagrįstas“ logika, ar išvis prasminga atsakinėti į tokius klausimus kai, praktiškai dėl daugiau nei pusės tikro vyro charakteristikų, kiekviena moteris ir net pats vyras, turi skirtingus požiūrius?
O kaip „gyvuoja“ tikros moters apibrėžimas? Kada mergaitė tampa moterimi (priešingai nei berniukas tampa vyru) mes visi puikiai sužinojome biologijos pamokose, tačiau – „kada moteris tampa tikra moterimi?“, taip pat nėra aišku. Kas ta paslaptingoji būtybė su dviguba X chromosoma? Namų šeimininkė, karjeristė, mama ar parsidavėlė?
Neabejoju, kad kiekvienas vyras (kaip ir moteris) vėlgi galėtų įvardinti – „kas yra tikra moteris“. Vyro atsakymas veikiausiai būtų susijęs su jo ne per seniausia sėkminga ar nesėkminga patirtimi, na o moters – su tuo, ką ji kas rytą mato veidrodyje. Argi nežavu kai mes visi, tokiu ypatingai aktualiu klausimu esame tokie „super-objektyvūs“?
Tačiau tarp visos šios painiavos man kilo esminis klausimas – o kokio velnio mes turime įvardinti tai, kas yra vyras ir tai, kas yra moteris, jei nepaisant to, ką ir kaip mes beįvardintume, bus teisinga (žinoma, svarbiausiems šio dilemos sprendėjams – mums patiems). Motulė gamta nepriekaištingai padirbėjo, kad daugeliu atvejų išoriškai mes galėtume skirti vieną lytį nuo kitos (tada kai jos nuogos), kultūros normos dažnu atveju vėlgi padarė didelę paslaugą, kad priėjus prie mums patraukliai pasirodžiusios merginos ar vaikino, vėliau nenustebtume, jog ji/jis iš tiesų yra vyras/moteris (ir šioje vietoje Raudonųjų žibintų kvartalą bei kai kurias susibūrimų vietas norėtųsi laikyti išskirtimis). Tad, brangus skaitytojau, mes prieiname kritinį tašką, kuris apibrėžia moters ir vyro definicijos problematiką arba tiksliau – kilmę. Visą virtinę nesusipratimų, knygų, TV laidų ir pokalbių prie kavytes ar alų sukėlė elementarus fenomenas – „visuomenės normos“. Vyras neverkia, moteris – silpnoji lytis, vyras dirba, moteris kūrena šeimos židinį, vyras nėra gražus, moteris naudoja makiažą, vyras eina į kairę, moterys myli pinigus ir panašiai…
Vienos iš šių normų ar stereotipinių charakteristikų lytims pasitarnauja teigiamai – vyras išties yra fiziškai stipresnis, tad logiška, kad jis turėtų nudirbti sunkiausius darbus, kai tuo tarpu moteris, būdama emociškai silpnesnė, nusipelno išklausymo ir moralinės paramos. Šioje vietoje lytys puikiai pasidalina darbais, pareigomis, atsakomybėmis, dažnu atveju atrasdamos tas vietas, kurios, rodos, yra tinkamiausios užimti (žinoma kintant normoms, kinta ir vietos).
Tačiau kai kurios normos jau nuo seno daro „meškos“ paslaugą tiek vyrams, tiek moterims. Prisiminkime prasigėrusį Lietuvos kaimą, vyrų savižudybes, kelių gaidelius ir apskritai jų trumpesnį „galiojimo“ laiką. Kuo tai susiję su viena dažniausiai pasitaikančių vyro charakteristikų – „vyrai neverkia“? Mokslininkai aiškiai atsako – viduje kaupiamos emocijos ilgainiui veda prie psichinių ligų (tokių kaip depresija, panika, priklausomybės) ar somatinių sutrikimų, kurie baigiasi taip sparčiai šią lytį šienaujančiomis širdies ir kraujotakos ligomis. O kaip gi su moterimis? Šeimos židinio kurstymas pasaulyje tapo toks populiarus, kad moteris pakankamai neseniai gavo teisę balsuoti (ir išvis vadintis žmogumi), o neišsivysčiusiose šalyse dar ir dabar nemoka nei skaityti, nei normaliai kalbėti.
Pabaigai, norisi tiesiog palinkėti – neieškokite universaliai tikrų vyrų ar universaliai tikrų moterų – jų nėra. Lyčių charakteristikos (tos kurių nenulėmė gamta ar kultūra, kurioje gyvenate) yra reliatyvios, t.y. tokios, kokias savo princuose ar princesėse įkūnijate kiekvienas Jūsų. Ir įkūnydami, Jūs padarote vieną nesąmoningą veiksmą – įkalinate priešingą lyti savo įsivaizduojamų tapatybės ženklų labirinte ir iškeliate milžiniškus lūkesčius, kurių dažniausiai Jūsų antroji pusė nesugeba pateisinti. Tad jei vis dar manote, kad vyras privalo slėpti jausmus, o moteris – laistyti sode gėles ar plauti indus, nenustebkite, jei vieną dieną jis išsipasakos tai, ką jaučia kitos moters lovoje, o ji, permiegojusi su į namus atklydusiu santechniku, įkurs baseinų priežiūros įmonę.
Tiek moteris, tiek vyras yra milžiniškos paslaptys, tad bandykite jas atskleisti, o ne įminti iš anksto.
Iki kitų susiskaitymų, J. Kisieliauskas
