Net ir iš subtiliausių svajų parduotuvėje it įkyrus žadintuvas neretai pabudina atkaklus tampymas už rankovės ir reiklus balselis: „Mama, nupirk!“
Kodėl jie zirzia?
Namuose – jau kalnas žaislų, knygelės į lentynas nebetelpa, o skanėstai... jais ir taip palepinate savo vaiką kaskart, kai abu susikibę už rankučių nueinate į parduotuvę. Bet kad ir kaip aiškintumėte, jog tiek pirkti negalite, atkaklų prašymą išgirstate vėl ir vėl. Kodėl taip yra?
Viskas labai paprasta. Įsivaizduokite, kad jums kokia geroji fėja ėmė ir padovanojo stebuklingą piniginę, iš kurios ištraukus vieną šimtinę, jos vieton iškart atsiranda kita. Ir taip – be galo. Ką darytumėte? Veikiausiai stačia galva nertumėte į savo aistrų pasaulį – kas šluotų nuo lentynų madingus batus, kas lėktų ieškotis penkioliktos poros džinsų, o kas buto langams dešimtas užuolaidas nupirktų – juk taip malonu turėti daug mėgstamų daiktų.
Visai taip pat lengvai aistrai pasiduoti linkę vaikai. Tik, skirtingai nei jūs, kuri puikiai suvokiate, jog nei gerųjų fėjų, nei stebuklingų piniginių nėra, vaikas to nežino. Dar daugiau – jis žino, kad tokia piniginė egzistuoja, ir ją turite jūs. O kaip gi kitaip manyti, jei mamos piniginėje visada atsiranda pinigų tokiems neįdomiems dalykams, kaip pienas, duona, sviestas ar tie nekenčiami brokoliai, kuriuos verčiate valgyti pietums? Vadinasi, greta nesvarbių daiktų turi atsirasti lėšų ir daug svarbesniems – naujam LEGO konstruktoriui, lėlės Bratz rūbeliams ar dar vienai dėlionei su Pinokiu. Štai ir mėgina mažasis genijus savo laimę vėl ir vėl, nė nesiklausydamas jūsų, esą pinigų nėra. Juk jis akis turi ir puikiai mato – pinigų tai jūs turite!
Ką daryti?
Aiškinti ir kalbėtis. Nepatingėkite kartu su vaikučiu aptarti šeimos biudžetą jam suprantama kalba. Jei norite – pasitelkite į pagalbą kaladėles, mašinėles ar žaislinius pinigus. Parodykite, kad šeimoje pinigėlių kiekis ribotas. Tiek pinigėlių turite skirti maistui, tiek – sumokėti už butą, kuriame gyvenate, o štai tiek būtina taupyti, nes per atostogas ketinate vykti prie jūros. Todėl net jei piniginėje, apsipirkus parduotuvėje, pinigėlių liks – tai dar visai nereiškia, kad juos galima išleisti.
Beje, pats metas būtų supažindinti ir vaiką su taupymo ypatumais. Kuo jis mažesnis, tuo smulkesni turėtų būti „sutaupyti“ džiaugsmai ir tuo trumpesnis laikas, kiek galima taupyti: galbūt per savaitę, metant po keliasdešimt centukų į taupyklę, išeis jo mėgstamas žurnaliukas ar šokoladinis kiaušinis?
Mama, o tu tai nusipirkai...
Tai dažniausiai jau ūgtelėjusių vaikų – priešmokyklinukų priekaištas. Jis taip norėjo naujo kompiuterinio žaidimo, bet suvokė, kad mama neturi tam pinigų ir taktiškai nutylėjo. Tačiau pratrūko, vos tik jūs užėjote į knygyną, pamatėte jums patikusį romaną ir čia pat jį nusipirkote. Viena vertus – konfliktas iš nieko, bet pasvarsčius kitaip... Išties širdies gelmėje ima ir kyla klausimas: ar sąžiningai pasielgėte vaiko atžvilgiu? Jums tai – spontaniškas pirkinys, o vaikui – galbūt didžiausia neteisybė.
Visų pirma vertėtų pasvarstyti, ar išties vaikas turi teisę kontroliuoti jūsų pirkinius? Šiaip ar taip, jūs esate suaugusi, jūs pati uždirbate pinigus ir jūs vertinate situaciją, kam juos išleisti, o kam – pataupyti. Nors vaikas – toks pat pilnateisis šeimos narys, tenka pripažinti, jog finansų pasaulyje jis dar pernelyg menkai gaudosi, kad galėtų būti atsakingas už viską. Taigi ir jūsų pirkiniai neturėtų tapti jo vertinimo objektu.
Ką daryti?
Iš esmės tokioje situacijoje nevertėtų leistis į gilesnius aiškinimus, bet... sąžininga būtų vaikui suprantama kalba pagrįsti, jog šis pirkinys jums buvo tikrai reikalingas ir ne toks jau spontaniškas. Juk galima paaiškinti, kad batelių ieškojote jau seniai, bet tiesiog nė vieni netiko, o šie buvo kaip tik tai, ko jums reikėjo – taigi ne spontaniškai pasišvaistėte pinigais, o tiesiog įsigijote suplanuotą daiktą. Knygos reikėjo jūsų darbiniams įgūdžiams tobulinti (nesvarbu, kad ji – tai dar vienas meilės romanas. Grožinė literatūra ugdo intelektą, o jis naudojamas darbinėje veikloje).
Kodėl nieko negalima tik man?
Šis klausimas neretai vaikus kamuoja įvairiais aspektais. Tėčiui galima žiūrėti televizorių iki vėlumos, o jam – ne. Brolis gali vienas eiti į kiemą, o jis – dar per mažas. Negana to, mama parduotuvėje pareiškia, jog nori štai to sūrio, ir jokio kito, o kai maža rankutė ir vėl nedrąsiai siekia guminukų pakelio, pasigirsta griežtas „Ne“.
Kaip čia yra? Ar tik vaikas priverstas riboti savo norus? Jei iki šiol mažai kalbėjote apie savo svajones, troškimus ir norus – nieko nuostabaus, kad mažylis mano būtent taip.
Ką daryti?
Kalbėtis su vaiku apie tai, ko nori jis ir ko norite jūs. Parodyti, kad galima turėti svajonę ir jos laukti ilgai ilgai. Iš pradžių nebijokite prasitarti, ko labai norėtumėte jūs pati. Dailus kostiumėlis vitrinoje, prabangus džipas automobilių salone, reklamuojamas dulkių siurblys... Lyg tarp kitko užsiminkite savo atžalėlei, kad šio daikto labai norėtumėte, tačiau neturite tam pakankamai pinigų. Ir, žinoma, paaiškinkite, jog tai nereiškia, kad pinigų visai nėra. Jų yra, tačiau reikia išleisti svarbesniems dalykams: juk jei nenupirksite gerų maisto produktų – jūsų šeimos nariams ims stigti vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų, visi jūs imsite sirgti. Jei nenusipirksite naujos rankinės – nebebus kur nešiotis piniginę ir buto raktus, juos pamesite, o tai – irgi negerai. Jei vaikui nenupirksite išeiginės eilutės, per koncertą darželyje jis bus nepasipuošęs, o taip nedera... Taigi tenka aukoti savo svajones, kad būtų patenkinti kiti, svarbesni poreikiai. Tačiau galima apie jas svajoti ir joms taupyti, tiesa? Svajonė niekur nedings, tiesiog įsigysite trokštamą daiktą vėliau.
Po tokios pamokėlės jau galima pereiti ir prie mažylio svajonių. Užsukite su juo į žaislų parduotuvę iš anksto sutarę, kad nieko nepirksite, o tik pažiūrėsite ir pasvajokite. Kokio žaislo labai nori jis? Ar tas žaislas išties toks reikalingas, o gal vis dėlto reikalingesnis būtų kitas? Leiskite vaikui susidėlioti prioritetus savo mažame pasaulėlyje – vėliau gyvenime šis gebėjimas jam tikrai pravers.
O gal vos dėlto neriboti vaiko norų?
Toks klausimas gali kilti finansinių galimybių smarkiai nepažabotai mamai. Jei išties nepalikdama šeimos be duonos kąsnio galėtumėte nupirkti vaikui kad ir visą žaislų parduotuvę, problemų... vis dėlto nesumažėja. Veikiausiai esate girdėjusi ir psichologų nuomonę, jog pirkti visko, ko tik vaikas įsigeidžia, nepedagogiška, bet ir širdis juk ne geležinė: jei galite sau tai leisti – kodėl gi nesuteikus savo mažyliui džiaugsmo?
Pirkdama vaikui viską iš eilės atimtumėte iš jo džiaugsmą svajoti ir tikėtis. Ilgainiui jo norai virstų reikalavimais. Ir problema visai ne tame, kad vaikas nemandagus. Taip veikia jo sąmonė: pripratęs viską gauti, jis apie daiktą nebesvajoja, jis tiesiog konstatuoja, kad nori to ir ano. Ir labai nuoširdžiai nustemba bei supyksta, jei staiga atsisakote jo norą patenkinti. Ar išties tokių užgaidų linkite savo angelėliui?
