Mada kreiptis į aiškiaregius, kuri vis labiau užkariauja Europą ir kuri jau prasiskverbė į Lietuvą, atspindi mūsų amžininko sąmonės krizę. Jo pasąmonės gelmėse glūdi poreikis pajusti paslaptį, stebuklą, prisiliesti prie senųjų archetipų, o visuomenė iš jo tereikalauja racionalaus, automatiško elgesio.
Aldona L.: „Aš irgi skeptiškai žiūrėdavau į būrėjas. Bet sunki gyvenimo situacija privertė mane kreiptis į vieną jų. Buvau tiesiog pritrenkta, kai niekuo neišsiskirianti pagyvenusi moteris, išdėsčiusi prieš mane kortas, ėmė man pasakoti… mano gyvenimą. Ji įvardijo beveik visų man svarbiausių įvykių datas! Atėjau pas ją „iš gatvės“, sužinojusi jos adresą laikraštyje, jokios informacijos apie mane ji negalėjo turėti.”
Jei atėjote pas būrėją po to, kai sužinojote apie savo vyro ryšį su kita moterimi, iš jos laukiate tik vieno iš dviejų atsakymų: ar jūsų vyras pasiliks su jumis, ar išeis pas kitą. Po trumpo pašnekesio su jumis būrėja nustato (intuityviai) jūsų asmenybės tipą ir nuspėja jūsų elgseną tokioje delikačioje situacijoje. O kaip žinoma, nuo žmonos elgesio daugeliu atvejų dažnai didžiąja dalimi priklauso, išliks šeima ar ne. Jei sakote, kad mylite vyrą, o širdies gilumoje jo nekenčiate, patyrusi būrėja būtinai „išskaitys“ tą neapykantą, apie kurią jūs pati neįtariate ir išpranašaus jums išsiskyrimą. Bet lygiai taip pat ji gali „išskaityti“ jūsų pasąmonėje kantrumą, švelnumą ir meilę – savybes, kurios paprastai sulaiko neištikimą vyrą. Ji jus nuramins, kad „vyras sugrįš“.
Pranašautojo darbą palengvina dar ir tai, kad žmonės paprastai kreipiasi į jį, būdami taip vadinamoje „apnuogintoje“ psichinėje būsenoje. Paprastai tai žmonės, patyrę stresą, apimti nusivylimo ir nerimo. Tokių žmonių emocijos – „paviršiuje“, jų balsas, mimika, kvėpavimas – išduoda tai, kas vyksta jų viduje. Jų smegenys irgi dirba labai aktyviai, iššaukdami ryškius paveikslus, vaizdinius, kuriuos patyręs mediumas gali “atspėti”: taip sakant, skaitydamas kliento sieloje.
Teisūs ir tie, kurie tvirtina, kad čia neapsieinama ir be hipnozės elementų. Pačios būrėjos neims neigti, kad žvakės, ikonos, prietema, neretai originalūs drabužiai tarnauja „būrimo tikslams“. Žmogus, atsidūręs tokioje aplinkoje, jaučiasi tarsi patekęs į stebuklingą šalį (kur dar šiandien jis galėtų tokią šalį surasti?): čia gyvena pati jo lemtis. Tokioje būsenoje prabunda pasąmonėje archetipai: imame išgyventi jausmus (“prisilietimo prie lemties”, “gyvenimo paslapties artumas”), kuriuos patirdavo dešimtys mūsų pagoniškų protėvių kartų. Mes tarsi prasmengame į pasąmonės gelmes ir kažkuriam laikui liaunamės būti savimi, tampame „kažkuo kitu“. Mes lyg žvelgiame, pirmąkart, į savo likimą iš šalies. Tas kartą išgyventas kosminis jausmas, pojūtis, kad esi laisvas nuo paties savęs, vėl ir vėl mus skatins peržengti burtininkės buto duris.
Nenuginčijama, jog pranašautojai padeda šiuolaikiniam žmogui sukurti glaudesnį ryšį su savo pasąmone, nuo kurios jis atitolęs, nes yra įpratintas save sieti vien su protu, tai yra su sąmone. Dažnai gelbsti nuo neurozės. Kitaip tariant - lieka nepatenkinta XXI amžiaus pradžios žmogaus siela. Iš čia – “nesuprantami” tokioje racionalioje, techninėje epochoje – fanatizmo, emocinio apsvaigimo, misticizmo protrūkis.
Žmogui maža būti piliečiu, mokiniu, valdininku, parapijiečiu, pinigų uždirbinėjimo mašina. Žmogus pavargo, pavargo be stebuklo (tik bijo tą pats sau prisipažinti). Pasąmonėje jis nori būti kosmoso dalimi. Iš esmės būdamas sraigteliu, “vienu iš milijonų”, niekuo – nori būti viskuo. Nori, kad jo likimas priklausytų ne nuo aukščiau stovinčio viršininko, ne nuo darbdavio, valdininko – o nuo pačios saulės lemties. Jis nori būti Kosmoso “dukra” ar “sūnumi”. Būtent apie tai – ko nesąmoningai trokšta jo siela - jam kalba rytų šiuolaikiniai magai, ezoterinių mokymų skleidėjai, aiškiaregiai.
