Knarkimas – tai minkštojo gomurio audinio vibravimas, kai dėl kokios nors priežasties nosiaryklėje susiaurėja kvėpavimo takai. Suaugusiesiems taip atsitinka, kai suglemba minkštojo gomurio raumenys arba dėl kvėpavimo sutrikimų.
Maži vaikai dažniausiai tampa knarkliais dėl padidėjusios gerklės migdolinės liaukos, mediciniškai vadinamos adenoidais, o liaudiškai – polipais. Vyresni vaikai gali knarkti ir dėl padidėjusių gomurio migdolų – anginos. Iš retesnių knarkimo priežasčių yra įgimtos galvos anomalijos: mažas arba atgal pasistūmęs apatinis žandikaulis, maža nosiaryklė, siaura užpakalinė nosies atvara, didelis liežuvis.
Ūmaus adenoidų uždegimo (adenoidito) atveju vaikas staiga naktimis ima gan garsiai knarkti, jį vargina sunkus kvėpavimas per nosį, neretai pakyla temperatūra. Išgydžius ūmų adenoiditą migdolinė liauka paprastai sumažėja ir knarkti liaujamasi.
Jei adenoidai būna nuolat išvešėję (hipertrofavęsi), nemalonus vibravimas pastebimas drauge su kitais simptomais: knarkiantys vaikai miega atkraginę galvą, miegodami suprakaituoja, rytais juos sunku pažadinti, atsibudus burna būna išdžiūvusi. Jie dažniausiai ir dieną kvėpuoja per burną, neretai būna atsikišęs krūtinkaulis bei dantys, būdingas aukštas gomurys. Tokie mažyliai išblyškę, apatiški, išsiblaškę, užmaršūs, juos dažnai puola bei įveikia infekcijos.
Svarbu! Jei vaikas knarkia, būtinai išsiaiškinkite priežastis. Juk adenoidai – ne tik knarkimo, bet ir pasikartojančių infekcijų, viduriniosios ausies uždegimų, sinusitų, net klausos sutrikimų priežastis. Operacija tokiu atveju gali būti geriausia išeitis: mažylis ramiau miegos, rečiau sirgs, geriau girdės. Kartais knarkimo galima atsikratyti pakeitus miegojimo padėtį. Pavyzdžiui, gulint ant šono gomurys ne taip smarkiai virpa.
