Ar tau graži ši moteris? Juk apsisprendei per akimirksnį: pažvelgei, ir viskas aišku! Tačiau kai mokslininkai pamėgino išsiaiškinti, kodėl vienus žmones laikome patrauklesniais nei kitus, taip pat surasti bendrus grožio kanonus, paaiškėjo, kad tų kanonų pernelyg daug ir jie labiau tinka abstrakčiai daugumai, o ne konkrečiam žmogui. Vis dėlto verta žinoti, kas, mokslo nuomone, daro didžiausią įtaką tą akimirką, kai Tu nusprendi, kad ta įspūdinga blondinė nuotraukoje (arba su kuria prasilenkei gatvėje) – visai nieko.
Svarbiausia – sveikata ir reprodukcija
Viena hipotezė teigia, kad grožis – tai reprodukcinė sveikata. Pasak jos, visų pirma Tu esi biologinis padaras, todėl ir Tavo elgesys labai nesiskiria nuo kitų gyvūnijos pasaulio atstovų. O kaip meškinas renkasi mešką ar vabalas kitą vabalą? Teisingai, pirmiausia pagal partnerio susirinktą genų rinkinį, kurį demonstruoja įvairūs požymiai.
Šios krypties atstovų nuomone, vyras, net neplanuodamas vaikų ir sekso metu įkyriai mąstantis, ar tikrai patikimos kontracepcijos priemonės, partnerę vis tiek nesąmoningai vertina kaip būsimo vaiko (o dar geriau – vaikų) motiną. Vešlūs plaukai, glotni oda – visa tai mums asocijuojasi su puikia moters sveikata.
Evoliucijos požiūriu, grožis – ne kas kita, kaip paveldimumo kokybės atspindys, kartais patrauklus veidas dar vadinamas „sveikatos sertifikatu“. Pasak Harvardo universiteto psichologės N. Etcoff, vyro smegenys užprogramuotos taip, kad patraukliausiomis laikytų maždaug 20 metų moteris – būtent tas amžius yra bene geriausias vaikams gimdyti. O fiziniai sveikatos ir vaisingumo požymiai sutampa su grožio požymiais.
Dėl panašios priežasties mums patinka ir simetrija. Buvo atliktas vienas tyrimas: palygintas britų ir pirmykštės tautelės iš Tanzanijos skonis. Pasirodė, kad tiek „civilizuotiesiems“, tiek „laukiniams“ patraukliausi buvo simetriškiausi veidai. Tačiau šiuo atveju veikia tas pats principas „gražus, vadinasi, sveikas“. Mat simetriškumas atspindi žmogaus vystymosi stabilumą, o asimetrija paprastai liudija apie organizmo nesugebėjimą susidoroti su aplinkos poveikiu ir genetiniais faktoriais.
O gal svarbiausia – kuo mažiau originalumo?
Kita hipotezė į galvą greičiausiai šovė bežiūrint į visokių grožio konkursų nugalėtojas. Ar pastebėjai, kokios banalios jų fizionomijos? Nieko ryškaus, individualaus, bet kažkodėl visiems labai gražu. Šį reiškinį kai kurie mokslininkai pasiūlė vadinti „kognityvine ekonomija“. Paprastai kalbant, mes stengiamės priimti tokius sprendimus, kurie reikalauja mažiausiai protinių pastangų. Pavyzdžiui, mums paprasčiau visus lenkus laikyti vertelgomis, o estus – flegmomis, mat tuomet nereikia sukti galvos dėl kiekvieno šių tautų individo ir smegenims eikvoti papildomų galių. Štai kodėl „vidutinybių“ veidai atrodo simpatiški.
Tai buvo įrodyta ir eksperimentu: žmonėms buvo rodoma daug nuotraukų, iš kurių reikėjo išrinkti gražiausius dalykus. Žinoma, gražiausi daiktai pasirodė esantys tie, kurie buvo saugomi pasąmonėje. Kaip rašė žurnalas „Psychology Science“, kuo greičiau žmogus priskiria objektą kuriai nors klasei, tuo gražesnis tas objektas jam atrodo. Panašių tyrimų metu paaiškėjo, kad žmonės, vadovaudamiesi susikurtu vidutinybės vaizdiniu, pagal tą patį principą simpatiškiausiais rinkosi šunis, paukščius, automobilius ir net rankinius laikrodžius.
Tuomet svarbiausia – išankstinis nusiteikimas
Kai visa žiniasklaida rėkia, kad toji brunetė neskoningais rūbais ir tuščiu žvilgsniu yra „geidžiamiausia, seksualiausia visų laikų visų vyrų pasija“, ją išvydęs norom nenorom tai prisimeni ir atitinkamai įvertini. Prieš kelis dešimtmečius amerikiečiai psichologai įrodė išankstinio nusiteikimo reikšmę vertinant žmogaus išvaizdą. Dviem savanorių grupėms buvo parodyta to paties žmogaus nuotrauka. Tik vieniems pasakyta, kad prieš juos – galvažudys nacis, kaltinamas dėl tūkstančių žmonių žūties, o antrajai grupei, kad tai – herojus, kuris fašistinės okupacijos metu rizikavo savo gyvybe ir gelbėjo žydus. Pirmoji grupė, vertindama žmogaus veidą, nuotraukoje įžvelgė „sadistišką pašaipą“, „agresyvų žandikaulį“, „polinkį į žiaurumą išduodantį smakrą“. Antroji toje pačioje nuotraukoje pamatė „kilnius bruožus“, „geraširdišką žvilgsnį“, „ryžtingo žmogaus smakrą“.
Panašiai mus veikia ir mada, įdiegianti normas, būdingas tam tikrai visuomenei tam tikru laikotarpiu. Palygink Rubenso gražuoles, XX amžiaus pradžios moteriškes ir šiuolaikines podiumo „etalonines“, nuo liesumo lūžtančiomis kojomis.
