Sąlyginai meditacija pavadinsiu pačias įvairiausias dvasines praktikas, kaip alternatyvą psichologijai. Išmokti medituoti galima daug kur, dvasiniai judėjimai labai skirtingi ir įdomūs, bet yra ir didelių pavojų. Daugelis žmonių medituoja savaime, tik patys to nežino, kai kuriems tereikia sustiprinti tai, ką jie jau gali. Bet ko turėtų saugotis tie, kurie klaidžioja dvasinių mokymų džiunglėse?
Klydinėti po dvasinius judėjimus pradėjau, kai dar buvau antro kurso studentė. Atvažiavusi iš provincijos į Vilnių aš netvėriau savo kailyje, kur dar įlįsti. „Neturėjo boba bėdos…“ Kai įsirašiau į energetinių meditacijų grupę, pirmą kartą patyriau, kad vidinė būsena iš tikrųjų gali būti keičiama. Aš iš karto patikėjau nenuginčijamu mokytojų autoritetu, o žaidimas su būsenomis man tapo daug įdomesnis negu žmonės ar kultūra. Buvo teigiama, kad „pasaulis į mūsų būseną atsako įvykiais“, „pakeisk būseną ir turėsi viską!“ Nuo kasdieninių meditacijų labai padidėjo jautrumas, bet protarpiais pradėjo reikštis ir keisti, lyg pagirių, simptomai: tuštumos pojūtis, bepriežastinė baimė. Visi buvo labai priklausomi nuo mokytojų, bet ne tai buvo blogiausia. Jau studentės protu aš suvokiau, kad mokytojai man visai nepanašūs į tuos kultūringus inteligentus, kuriuos aš mačiau tarp fizikos dėstytojų ar savo giminių. Jie buvo tarsi labiau įsitempę, kažką garbinantys ir visai nepatriotiški.
Psichologijos studijos, į kurias ryžtingai perėjau tam, kad visiškai atsidėčiau vidinio pasaulio atvėrimui, buvo daug laisvesnės ir šviesesnės – nebespaudė tabu, buvo prieinama įvairiausia informacija, galėjome diskutuoti visais klausimais ir dvasinis judėjimas prarado savo ypatingumą. Bet man kažko trūko, aš pavydėjau studijuojantiems teologiją ir orientalistiką, vis sapnuodavau bažnyčias ir kitokią, daug didesnę, erdvę. Psichologijoje, be keleto egzistencinių autorių, gyvenimo įprasminimas suprantamas tik kaip vienas iš daugelio poreikių. Reikėjo toliau ieškoti, kur slypi tiesa. Kadangi nebenorėjau įklimpti, tolesni mano keliai šakojosi visomis kryptimis iš karto – tai galima būtų pavadinti savotišku dvasiniu turizmu. Mane traukė prisiliesti prie maldų ir meditacijų, uždavinėti man rūpimus klausimus įvairiose bendruomenėse labiau, negu išvykti į kitą šalį.
Ir už pastangas buvo atlyginta – mane visgi išmokė medituoti! Ar bent jau įtvirtinti savyje taip sunkiai nulaikomą stebintį „aš“. Tai nebūtų įvykę jokiomis kitomis aplinkybėmis, kaip tik per dešimt dienų vipassanos meditacijos kursuose (jei dešimt dienų nuo ryto iki vakaro mokytumės, tarkim, važinėti pačiūžomis, tai irgi pasiektume labai nemažai). Psichologai nei patys neužsiima tokiomis praktikomis, nei gali jų išmokyti savo klientus, juo labiau juos prižiūrėti. Daugelis žmonių neprižiūrimi nieko nedaro, o dvasinių mokymų kursuose ar užsiėmimuose, pavyzdžiui, jogos, mokytojai ir mokiniai nuolat tobulinasi, tam yra sukurtos sistemos, palaikanti bendruomenė. Kad ir kuklus, mokėjimas medituoti man tiek kartų pravertė gyvenime, kad pastangos atsipirko šimteriopai.
Bendruomenėse sutikau labai šviesių žmonių. Nedaug. Bet daug užsidegusių. Tik ar jie pasiekė tai, ko troško? Man kildavo nemaža abejonių. Kad ir kur eidavau, mane stebino, kad nė vienas dvasinis mokytojas daugiau nei penkiolika minučių neklauso ieškotojo problemų. Kodėl? Juk taip svarbu suvokti, ką žmogui skauda ir ko jis iš tikrųjų ieško. Vėliau supratau – dvasinių mokytojų tikslas nėra gilinimasis į žmonių silpnybes, kai kurių problemų jie net nesupranta. Bet tada būtina bendradarbiauti su psichologais! Deja, daug kas mano, kad psichologinių problemų sprendimas – tai žemesnė stadija, ir to net gėdijasi. Kai kuriuose dvasinų mokymų centruose geriau patylėti, kad esi psichologas: „Psichologai dirba tik galva.“ Klausiu: iš kokių šaltinių žinote apie psichologiją – ką skaitėte, ką pažįstate? Tyla.
O be reikalo neskaitė! Retas žmogus ima ieškoti dvasingumo, kol jam gerai. Pavyzdžiui, dvasinėje bendruomenėje, kurioje „mirkau“ studentiškais metais, beveik visos šeimos išsiskyrė ir iš naujo susituokė su bendruomenės žmonėmis – kažkoks įtartinas buvo dvasingumas. Tik štai, užuot ėmęsi savo psichologinių problemų, daugelis ieškotojų tvirtina, kad jie „tobulėja“, „darosi vis sąmoningesni“. Painiojamos absoliučios ir santykinės tiesos: pavyzdžiui, idėja apie „aš“ išnykimą labai kenkia žmonėms, kurių „aš“ dar neišsivystęs, tą „aš“ jie patys dar neišmoko gerbti. Anot daktaro Aleksandro Alekseičiko, „kiekviena problema turi vardą ir pavardę“, o štai nuo to barstymo cukrumi galima tapti siauresnių pažiūrų, mažiau pakančiam kitiems ir savo paties tamsiajai pusei, vienu žodžiu – visai nebedvasingam.
Tuomet įvyksta stebuklas: žmogus taip įsijaučia į vaidmenį, kad jo nuotaika pagerėja be jokių pastangų, ir pamiršta, jog vaidina. „Susiradai kokį energetinį kelmelį, kuris tave sujungtų su kosmosu, prisijungei prie Dievo kaip prie kompiuterio, per tave tik srūva, tik srūva nepaprastos energijos ir džiaugiesi dieviška būtimi. Nei tau ačiū, nei atsiprašau! Tada gali mojuoti profanams virgule ir dar pinigų už tai gausi.“ Gal dėl to daugelis besiverždami dvasingumo link pirmiausia praranda humoro jausmą. „Oi ne juokas būt dvasingam, vien tik kryžiai galvoje“, – dainuoja B. Grebenščikovas.
Žinoma, yra žmonių, kurie, kompensuodami neišsprendžiamus psichologinius sunkumus, kaip tik pasuka dvasingumo link – jei sunkumai leidžia ten pasukti. Bet psichologija įlenda net į dvasinę sferą – tarkim, žmogui, kuris jaučiasi smerkiamas aplinkinių, gali atrodyti, kad jį smerkia ir Dievas. Arba mazochistinė asmenybė medituodama ne stebi save, o turi galimybę dar kartą save nubausti ir pasikankinti. Netinkamai parinktos dvasinės praktikos irgi nėra nekaltas dalykas. Uoliai, bet netinkamai atliekama meditacija gali tik pagilinti problemas. Pavyzdžiui, ir taip labai racionalus žmogus nuo budistinės meditacijos gali tapti visai bejausmis. Viena moteris, grįžusi iš vipassanos stovyklos, man sako: „Žinai, manyje tokia keista ramybė, kad nieko nebejaučiu savo sūnui ir vyrui. Matau juos tarsi televizoriuje.“
Kai kurie žmonės fantastišku greičiu neria į kitą tikėjimą. Tai nelengvas psichologinis išbandymas – mes ir patys nesuvokiame, kaip giliai esame persisunkę katalikybės, ir pasmerkiame save vidiniams konfliktams: o kaip kitas tradicijas priims artimieji? Kiti svetimą religiją atmeta: „Kol darome asanas, jaučiuosi praskaidrėjęs ir nusiraminęs, bet kai visi rimtais veidais pradeda kalbėti apie įvairius indiškus dievus, tarsi jie iš tikrųjų egzistuotų, man norisi išeiti ir niekada čia nebegrįžti.“ Metodas neveiks visa jėga, jei nėra konteksto, iš kurio jis gimė, bet gal gerai, kad daugelis medituojančiųjų naudoja metodą, neperimdami pasaulėžiūros.
Norėdami išmokti medituoti, žmonės dažnai patys nežino, ko ieško. Paprastai jie turi psichologinių problemų, yra dvasiškai nusilpę. Elementari psichoterapija gali padėti susitvarkyti gyvenimą, susikurti stiprų pamatą, padėsiantį ieškoti aukštesnės prasmės. Dvasiniai judėjimai aprūpina erdve atskleisti savąją prigimtį, kuri yra kur kas gilesnė negu visos psichologinės problemos. Bet jie svarbūs ne tik plačiąja, o ir kasdiene prasme – jei dirbi neapimtas meditacinės būsenos, ilgai netempsi. Žmogaus dėmesys – lyg šokinėjantis padaras, jį reikia treniruoti, kaip ir kūną, o jeigu pamirši, niekas neprimins tau, kaip kvėpuoji. Dažnai bėda ne dvasinės mokyklos, bet konkretūs mokytojai, kurie nėra išsprendę savo problemų, o trūkumus slepia po dvasingumo kauke ir nesugeba to mokymo perteikti ieškotojams. Ateityje aš tikiuosi daug praktikuoti, tik neketinu „padėti į šalį“ aštraus it skalpelis proto ir noriu kuo geriau, kuo daugiau įsigilinti į tai, ką praktikuoju.
Parašė Genovaitė Petronienė
