Maitinimas krūtimi – procesas, kuris teikia naudos tiek mamai, tiek kūdikiui. Pirmąjį gyvenimo pusmetį mamos pienas – vienintelis idealus maistas mažyliui. Tiek adaptuoti pieno mišiniai, tiek įvairiausios tyrelės tėra tik jo pakaitalas, kad ir maksimaliai geras, bet ne toks naudingas.
O kas toliau? Ar nuo 6 mėnesių pradėjus kūdikį primaitinti kitu maistu motinos pienas tampa nebe toks svarbus? Ar po pirmojo gimtadienio maitinimas krūtimi lieka tik mamos ir vaiko įprotis, o ne abipusė nauda?
Pamėginkime išsklaidyti keletą populiarių mitų apie maitinimą po pirmojo gimtadienio!
Mitas: Pradėjus valgyti prie suaugusiųjų stalo motinos pienas tampa nebereikalingas.
Tiesa: Prie suaugusiųjų stalo pratinamam mažyliui motinos pienas tebelieka reikšmingu ir svarbiu maistu. Perėjimas prie bendro stalo ir maitinimas krūtimi – ne vienas kitam prieštaraujantys, o paraleliai einantys procesai. Jei paragavęs naujo maisto, patyręs naują skonį vaikas turi galimybę jį užgerti pažįstamu ir patikimu mamos pienu, patiekalų įvairovė nesukels jam tokio didelio streso, tikėtina, kad ir atmetimo reakcija bus švelnesnė. Žinant, kad čia pat yra tai, kas įprasta, mažyliui lengviau leistis į skonio eksperimentus, ragauti to, kas nauja.
Mitas: Po pirmojo gimtadienio kūdikis turėtų nusiraminti pats, o ne ieškoti krūties.
Tiesa: Žindymo procesas kūdikiui – ne tik valgymas. Ir po pusmečio, ir netgi po metų tai – vienas iš bendravimo su mama būdų. Atsakydama į neramų vaiko verksmą, priglausdama jį prie krūties, mama nemąsto, ar jis šiuo metu alkanas, ar nori miego – ji tiesiog instinktyviai griebiasi patikimiausio ir geriausio būdo kūdikiui nuraminti. Kokią informaciją tuo metu gauna vaikas? Ogi tai, kad mama visada atskubės į pagalbą, padės, pagelbės, kad ir kaip blogai jam bebūtų. Toks pasitikėjimas pačiu artimiausiu žmogumi pirmaisiais 1-2 gyvenimo metais mažyliui būtinas, tai suformuoja jo teigiamą santykį su pasauliu: pasaulis įdomus ir geras, jame yra žmogus, kuris padės įveikti negandas. Tai leidžia mažajam sėkmingai vystytis ir tobulėti, pasitikėti savo jėgomis, įgyti naujų įgūdžių, taip pat palengvina jo socialinę adaptaciją supančioje aplinkoje.
Ilgainiui tokių nusiraminimo valandėlių natūraliai mažėja, kaip ir mažėja nuolatinės mamos globos poreikis.
Mitas: Po metų pienas netenka savo maistingumo
Tiesa: Mamos organizmas nežino, kada tiksliai ateina kūdikio gimtadienis. Todėl ir pieno sudėtis užpūtus pirmąją torto žvakutę nepasikeičia. Motinos pienas ir pirmais, ir antrais, ir trečiais laktacijos metais tebeturi vaiku reikalingų baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mikroelementų, hormonų, imunitetą stiprinančių ir daugybę kitokių naudingų medžiagų.
Mitas: Kuo ilgiau žindoma – tuo sunkiau atjunkyti.
Tiesa: Laktacijai natūraliai einant į pabaigą (dažniausiai taip nutinka ne anksčiau kaip po 1,5-2 metų žindymo) pieno ima mažėti natūraliai, savo sudėtimi jis tampa vis labiau panašus į priešpienį. Taip sutvarkė gamta, kad po maitinimo būtų kuo mažiau žalos ir kūdikiui, ir mamos krūtims. Mažylis, keletą mėnesių žindęs involiucijos pieną, gauna didesnį kiekį imunoglobulinų ir kitų jo organizmą saugančių medžiagų, kad jo sveikata būtų stipri dar keletą mėnesių po atjunkymo. O jo mama tuo metu apsaugo save nuo mastito – natūraliai besibaigiant maitinimui jo grėsmės beveik nelieka, ko negalima pasakyti apie tuos atvejus, kai laktacija nutraukiama staiga, kai mama ir kūdikis tam dar nėra pasirengę.
Mitas: Ilgas maitinimas nenatūralu – žinduoliai gyvūnai maitina neilgai.
Tiesa: Ar gyvūnų pasaulyje ilgas maitinimas – dėsnis? Stambieji primatai, kurie savo organizmu ir elgesiu yra gana artimi žmonėms, savo atžalas maitina 6 nėštumo ilgiui lygius periodus. Taigi žmogaus atveju tai būtų 54 mėnesiai, kitaip tariant – apie puspenktų metų.
Vis dėlto nėra nustatyta optimalios žindymo trukmės, kadangi nėra identiškų mamų ir vaikų. Idealiu atveju tai turėtų trukti nuo 1,5 iki 4,5 metų, o proceso pabaiga turėtų priklausyti ne nuo aplinkinių nuomonės ir visuomenės požiūrio, o nuo to, kaip jaučiasi mama ir jos mažylis.
