Timūrai, jei aš pasakyčiau žodžių junginį „talentingas žmogus“, koks vaizdas Jums iškiltų prieš akis?
Mano vaizdas turbūt (juokiasi). Talentingas žmogus – tai tas, kuris visada jaučiasi gerai, nes jis daro tai, ką nori daryti, ir tai daro geriausiai, kaip jis gali. Ir toks pasitikintis savimi. Aš vaikystėje nebuvau labai pasitikintis savimi. Viskas ateina su laiku – užsitarnauji, užsidirbi, pajauti, kad tu gali daugiau, nei tau sakė iki šiol.
Kaip įgavote tą pasitikėjimą?
Per visokias gyvenimiškas patirtis. Gan anksti supratau, kad reikia būti atviram gyvenimo pasiūlymams, progoms ir šansams, nieko nereikia praleisti pro pirštus. Jeigu kažkas pasitaikė, kažkas kažką siūlo, tai būtinai išbandyk. Ypač jaunas būdamas, dar nežinai, ko tu nori, nei kas tu čia esi. Kai neužsidarai ir neatsiriboji nuo visko, kai esi atviras kitiems žmonėms ir jų pasiūlymams, kai esi viskam atviras, kuo daugiau sričių save išbandai, tuo aiškiau pasidaro tau pačiam, kuo tu esi ir ko tu nori, ko tu nenori galų gale.
Reiktų išbandyti net tai, kas tau visai ne prie širdies?
Reikėtų išbandyti. Išmušti save iš komforto zonos yra labai sveika. Reikia paragauti ir tų dalykų, kurie tau nepatinka, kad pamatytum tą bendresnį paveikslą. Jeigu darysi tik tai, kas tau patinka, ką pastebiu vis labiau daro šiuolaikiniai jauni žmonės. Jie nesivargina teptis rankų, kišti kojų į šaltą vandenį, bet reikėtų save išbandyti įvairiausiose srityse, nes kol dar jaunas esi, gali ir susipurvinti. Reikia save kuo didesniame lauke išbandyti – tada tau aiškiau, kas tu, ko tu nori, tavo galimybės. Dažnas jaunas labai gerai galvoja apie save, bet kai ateina laikas, paaiškėja, kad jis nelabai kažką gali.
Bet sakėte, kad talentingas žmogus yra tas, kuris daro tai, kas jam patinka. Taip išeina, kad darydamas tai, kas jam nepatinka, žmogus tame nėra talentingas?
Žmogus, kuris taip daro, labai tiksliai atranda savo talento ribas. Tu negali būti visur talentingas. Jei jauti, kad kažką gali ir nieko nedarai į tą pusę... Talentas – kaip tas sodelis sodų bendrijoje, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Jei jį apleisi, jis tampa niekam nereikalingas ir nebe tas.
Esate sakęs, kad jūsų emigracija į Airiją, kuri truko metus, Jums buvo geriausias būdas išsigydyti lietuvišką nepilnavertiškumo kompleksą. Kaip konkrečiai jį gydėtės?
Buvo labai gerai, nes į kariuomenę tarnauti taip ir nenuėjau dėl akių būklės, bet Airija man buvo ta kariuomenė, kurios man reikėjo – kaip ir kiekvienam reikėtų. Ten buvo gerai tas, kad atsidūriau visai kitokios kultūros šalyje, nebuvo aplinkui lietuvių, kurie tau padėtų išlikti tuo, kuo tu buvai. Tada tiesiog tau tenka save matyti toje situacijoje, toje kultūroje tarp tų žmonių ir savo elgesį kažkiek derinti prie to, kad per daug neišsiskirtum, kad pritaptum, kad tave labiau priimtų, kad tau sektųsi darbas geriau. Tada ir pradedi matyti savo trūkumus.
Man airių kultūra ir bendravimas labai patiko. Ji tikrai geresniame lygyje nei pas mus. Aiškiausią pavyzdį kai piešiu, kuo skiriasi lietuvių ir airių bendravimas, tai, pavyzdžiui, einate vakare pasivaikščioti Lietuvoje ir Airijoje. Eini kažkur už miestelio, laukymėje, ir matai, kad priešais ateina žmogus. Lietuvis pagalvoja: dabar man duos į galvą, čia reikia kažkur slėptis. Airis nieko negalvoja, jis tiesiog eina, ir likus dar kokiems 15 metrų iki to žmogaus, jis jau kelia ranką, mojuoja, pasilabina ir taip jie prasiskiria. Žmogus pagal nutylėjimą nelaukia iš kito blogo. Tai man nunešė stogą. Kai tai pamačiau ir supratau, kaip tai tave išlaisvina, kai iš kiekvieno žmogaus pirmiau lauki ne blogo, o gero – nes iš esmės žmogus yra geras, jis gimė geru, jis tik dėl kažkokių priežasčių tapo piktesniu, pagiežingu – ir kai bendraudamas su juo leidi jam suprasti, kad iš jo nesitiki nieko blogo, tik gerų dalykų, tada aplink tave pradeda formuotis gerų žmonių ratas.
Lietuvių nepilnavertiškumo kompleksas dar pasižymi kituose dalykuose. Mums vis dar reikia, kad mus mylėtų kitos šalys. Jeigu atvažiuoja užsienietis, jo būtinai reikia klausinėti: ar graži mūsų šalis, ar skanūs cepelinai, ar skanus alus lietuviškas – kad visi tai pripažintų. Bet tau to nereikia. Su tavim tas užsienietis ir taip gali bendrauti – be to tavo skanaus alaus, cepelinų ir tavęs gyrimo. Ten viskas paprasčiau, ir jie mažiau nervinasi dėl smulkmenų, o mėgaujasi ta akimirka, tuo, ką dabar turi.
Ieva Kazlauskaitė
