Pirmoje, keturių dalių straipsnio ciklo dalyje, apžvelgėme valios sąvoką, papasakojome apie legendinį „Temple“ universitetą iš Filadelfijos ir paraginome kopti į patį viršų.
Šioje dalyje be pagražinimų parodysime kaip iš tiesų gyvena milijonieriai, įtikinsime, kad valia turi būti ugdoma visada, o taip pat pabrėšime dar keletą nepaprastai svarbių dalykų, kurie neatsiejami nuo sėkmingo gyvenimo.
Milijonieriai iš arčiau
Šioje didžių galimybių šalyje bet kuris žmogus turi galimybę praturtėti. Yra tokių, kurie tiki, kad norint būti dievobaimingam, reikia būti skurdžiumi. Jie klysta. Ne pinigai, bet meilė pinigams yra viso blogio šaknis. Pinigai — tai dinamiška jėga, galinti padėti žmonijai.
Dažnai kartoju, kad vaikštome virš deimantų laukų ir aukso kasyklų. Yra žmonių, kurie tiki, jog laimė jų laukia tolimoje valstybėje. Labiau tikėtina, kad ji tyko jų kieme ar ant slenksčio, slepiasi nuo jų aklų akių. Daugelis mūsų milijonierių savo turtą rado apsižvalgę aplink.
Neseniai tyrinėjau keturių tūkstančių keturiasdešimt trijų JAV milijonierių gyvenimus. Visi, išskyrus dvidešimt jų, gyvenimą pradėjo būdami vargšai, ir visi, išskyrus keturiasdešimt, žymiai prisidėjo prie bendruomenės gerovės ir lygiai dalijosi su darbuotojais keliaudami sėkmės keliu. Tačiau verta pastebėti, kad septyniolika jų, kurie gimė turtingi, mirė neišsaugoję turto.
Valią reikia ugdyti
Jeigu žmogus iššvaistė tam tikrą laiko dalį veltui, ar jis gali išsiugdyti reikalingą charakterį — valios jėgą — kad pasiektų sėkmę? Mano drauge, tokia jėga ne tik gali būti išugdyta, ji yra kaip parakas, prie kurio tereikia prikišti degtuką, kad šis sprogtų milžiniška galia.
Dažnai prisimenu nuostabųjį Abraomo Linkolno gyvenimą ir esu dėkingas, kad turėjau garbės su juo susipažinti. Turėtumėte žinoti, kad Abraomas Linkolnas tvirtą valią išlaisvino sulaukęs dvidešimt vienerių. Iki tol jis buvo linksmas ir geras bastūnas. Visada gailėjausi, kad nepaklausiau jo, kas nutiko, kad jo gyvenimo rėmai subraškėjo ir išsiskleidė jo valios sparnai.
Išsilavinimo galia
Prieš daugelį metų keli „Temple“ universiteto studentai surengė susitikimą pastate priešais „Belvju Stratford“ viešbutį. Eidami namo, jie pastebėjo kitoje gatvės pusėje riešutus pardavinėjantį užsienietį.
Pirkdami riešutus prakalbino vaikinuką, pasakojo, kaip galima įgyti išsilavinimą, jeigu esi pasiruošęs sunkiai dirbti. Vargšas vaikinas uoliai sugėrė visą informaciją ir įstojo į „Temple“ universitetą, kur baigė studijas pradėjęs nuo pradinių kursų. Šiandien jis žinomas savo šalies sostinės gydytojas.
Dažnai galvoju apie biuro tarnautoją, kuris priėmė sprendimą, kad jo širdyje rusenančios ambicijos galėtų išsipildyti, jeigu pavyktų įgyti išsilavinimą. Jis lankė vakarinės paskaitas, gavo bakalauro diplomą. Dabar jis — vienos didžiausių brokerių kontoros vadovas ir milijonierius.
Sveikas protas ir planavimas
„Kur yra valia, atsiras ir kelias!“ Tačiau renkantis kelią negalima pamiršti sveiko proto. Generolas gali laimėti mūšį, bet jei nusiųs karius į plyną lauką, kur juos pasieks priešo artilerijos sviediniai, jis patirs pralaimėjimą ir įvyks tragedija.
Geriausias generolas atsargiai sukuria planą, karius veda taip, kad sutaupytų daugiau jėgų ir patirtų kuo mažiau netekčių. Taip reikia planuoti ir savo gyvenimą.
Nė vienas žmogus neturi teisės dirbti gamykloje, parduotuvėje ar kitur, nekreipdamas dėmesio į pinigus, nebent turėtų viską, ko jam kada nors galėtų prireikti.
Pažink save
„Kaip žmogus galvoja, toks ir yra“, — sakė Patarlių knygos autorius, tačiau vis dėlto žmogus yra toks, kokiu save paverčia. Viena didžiulė daugelio žmonių bėda yra ta, kad jie sudaryti iš įvairiausių mechanizmų, kurie nesuderinti, veikia ne savoje vietoje — ant krumpliaračių nėra grandinės, po katilu nedega ugnis, vadinasi, iš mechanizmo nekyla garas.
Kai kurie žmonės niekada nesivargina savęs įvertinti, išsiaiškinti, ką sugebėtų dirbti, tik svarsto, kodėl lieka pačioje hierarchijos apačioje. Prisimenu jauną moterį, kuri man teigė, kad netiki, jog kada nors galės atnešti naudos pasauliui. Paminėjau tuziną dalykų, kuriuos ji galėtų daryti. „Jeigu pažinotumėte save, nuspręstumėte rašyti. Privalote būti rašytoja“ — pasakiau jai.
Ji papurtė galvą, šyptelėjo lyg manydama, kad iš jos šaipausi. Vėliau aplinkybių galia privertė ją paimti į rankas rašiklį. Kai atėjusi pas mane pasakė, kad rašydama per metus uždirba trisdešimt tūkstančių dolerių ir greitai uždirbs dar daugiau, prisiminiau laikus, kai ji buvo vargšė mergaitė, uždirbanti trisdešimt dolerių per savaitę, nes neįvertino savęs teisingai.
Sekančioje straipsnių ciklo dalyje aprašysime praktišką svajojimą, susitelkimo svarbą bei „pakankamai gerai“ prakeiksmą.
