Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos... Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti?
Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame. Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..?
Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t.
Na, vidutinis žmogus. Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.
Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..!
Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“. Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno!
Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti. Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi.
Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!
Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu.
Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis! Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia.
Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu? Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu?
Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!
