Vieną rytą jaunas japonas nusprendžia užtrenkti savo kambario duris ir niekur iš jo neišeiti. Japonai reiškinį, kai asmuo savo valia nepalieka namų daugiau kaip šešis mėnesius, vadina – hikikomori. Pasakyti tikslų šių atsiskyrėlių skaičių sudėtinga, nes toks reiškinys daugumai šeimų atrodo gėdingas, todėl jis yra slepiamas ir, deja, ne visada skubama ieškoti pagalbos.
Hikikomori priežastys
Priežasčių, kuriuos sukelia hikikomori reiškinį, galima išskirti daug. Dažniausiai minima, kad patyčios mokykloje, prasti mokslo rezultatai ar nepavykusios darbo paieškos, jaunus japonus verčia užsidaryti savo pasaulyje, kuriame nejaučiamas visuomenės spaudimas. Pastarąjį, beje, dera paminėti kaip atskirą hikikomori priežastį. Japonų tėvai nori, kad vaikai gyventų pagal jų taisykles. Sėkmingai baigtų mokyklą ir universitetą, susirastų gerai apmokamą, dideles karjeros galimybes teikiantį darbą.
Anksčiau įsitvirtinti Japonijos darbo rinkoje buvo kur kas lengviau. Reikėjo baigti mokyklą, po kurios laukė studijos universitete. Tada žmonės gaudavo darbą didelėje kompanijoje, kurioje dirbdavo iki senatvės. Dabartinė darbo rinka kelia visiškai kitokius reikalavimus jauniems darbuotojams – kūrybingas mąstymas, geri komunikacijos įgūdžiai, verslumas. Šių dalykų šeima ar mokykla dažniausiai neišmoko.
Žinoma, Europos ar Amerikos kultūroje jaunas žmogus susiduria su panašiomis problemos. Bet čia visada vertinamas asmeninis žmogaus pasirinkimas ir apsisprendimas. Dažna šeima palaiko jauną asmenį, kai jis nusprendžia neskubėti pasirinkti profesijos. Suteikiamos sąlygos keliauti, pažinti pasaulį ir, žinoma, įgyti patirties. Japonijos kultūra remiasi kitais principais. Svarbu yra neišsišokti, nes vinis, kuris yra labiau išsikišęs už kitus – įkalamas. Jei tikslų pasiekti nepavyksta, visada galima užsibarikaduoti kambaryje. Atsiskyrėlių bendruomenė
Hikikomori reiškinys Japonijoje prasidėjo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Šaliai susidūrus su ekonominiais sunkumais, jauni žmonės nesugebėjo greitai susirasti darbo ir sėkmingai pradėti karjeros. Suprantama, kad saugiausia aplinka jiems tapo nuosavas kambarys. Jame galima pasislėpti nuo visuomenės spaudimo bei dažnų ginčų su tėvais. Šiais laikais principas yra panašus, tiesa, internetas pakeitė žaidimo taisykles. Jauni žmonės, kurie sunkiai pritampa prie visuomenės ar nesugeba susirasti juos suprantančių draugų, to ieško skirtinguose interneto forumuose ar socialiniuose tinkluose. Anksčiau atsiskyrę jaunuoliai užimdavo tik stebėtojo poziciją, dabar jie gali aktyviai bendrauti, dalintis patirtimi. Žinoma, tikruosius vardus pakeitę pseudonimais. Internetas leidžia ne tik bendrauti, bet ir pasirūpinti maistu. Dažnas atsiskyrėlis gyvena ir atvirkščiu paros ritmu. Jis keliasi pavakare, o miegoti eina anksti ryte.
Patys japonai į hikikomori fenomeną pradeda žiūrėti kaip į naują subkultūrą. Vakarų visuomenėje jaunimas dažnai priskiria save prie vienos ar kitos subkultūros. Čia, žinoma, skiriasi ir protesto forma. Paaugliai bėga iš namų, tampa benamiais ar įgyja priklausomybę narkotikams, alkoholiui. Japonijoje ši problema sprendžiama kitokia protesto forma, kuri paremta apatija ir hikikomori gyvenimo būdu.
Hikikomori dažniausiai tampa pasiturimai gyvenančių šeimų atžalos. Neturtinga šeima nesugebėtų išlaikyti niekur nedirbančio asmens. Pagalba užsidarėliams
Japonų šeimos nemėgsta kalbėti apie problemas. Tėvai išlaiko vaikus ir neskuba ieškoti profesionalios pagalbos. Dauguma atsiskyrusių asmenų supranta, kad jie susidūrė su problema, kurios negali savarankiškai išspręsti. Deja, pasitraukti iš saugaus hikikomori pasaulio ne visada lengva. Žmonės, kurie savarankiškomis pastangomis gebėjo grįžti į visuomenę, nori padėti vis dar savo kambariuose tūnantiems asmenims. Kuriami dienos centrai, kur žmonės mokosi iš naujo bendrauti, dirbti komandoje.
Žinoma, taikoma ir priverstinė intervencija į hikikomori kambarį. Tėvai samdo asmenis, kurie per prievartą išveda atsiskyrėlius iš namų. Jie tikisi, kad šis prievartos veiksmas suteiks norimą rezultatą. Asmuo supras padarytas klaidas ir pradės keistis. Manoma, kad hikikomori pasveiks ir pakeitęs gyvenamąją aplinką. Deja, tokia praktika ne visada būna sėkminga. Ne retai, jie išklausę visus kursus, grįžta į namus, kur vėl save įkalina kambaryje. Tarp kitko:
Manoma, kad hikikomori gyvenimą dažniausiai Japonijoje pasirenka vyrai. Jų yra apie 80 proc. visų atvejų. Moterys sudaro mažesnę dalį. Žinoma, skiriasi ir visuomenės požiūris į skirtingus lyties atstovus. Vyrai sulaukia didesnės kritikos ir visuomenės smerkimo, nes jie turi būti darbštūs ir aktyvūs. Moterims savo ydas dangstyti – kur kas lengviau. Šalyje egzistuoja nuomonė, kad moters vieta yra namuose Per paskutinius du dešimtmečius pasikeitė ir vidutinis hikikomori amžius. Anksčiau jis buvo 21 metai, dabar apie 32.
