Sakoma, jog vaikai yra mūsų ateitis. Taip pat sakoma, jog ji yra miglota, tačiau kupina humoro. Tai įrodo mūsų septintokų rašinėlių ištraukos... Mieli tėveliai, ar ir Jūs savo vaikų rašinėliuose randate panašių kūrybinių minčių?
Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.
Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas.
Laikau save jau nebesubrendėle.
Kai dar nėjau į 7 klasę, jaučiausi mažesnio rango nei dabar.
Kai augi, auga ir protas.
Tai bus ne paprastas, o branduolinis karas. Žmonės žus kaip clinozaurai, bet skausmingiau.
Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.
Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.
Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų patenkinti.
Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.
Rašinio pabaiga: „Daugiau nebeišvardinsiu, nes Maironis tiek daug parašė…"
Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.
Kai kurie žmonės ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be reakcijos.
Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.
Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius – juokiasi be reikalo.
Staiga mano šuo priėdusi parbėga iš virtuvės.
Jis [žiurkėnas] labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.
Iš užuojautos laiško: „Labai apgailestauju dėl jūsų vyro mirties. Negalėjau būti kartu, nes jis norėjo pabūti vienas.“
Visos veido detalės smulkios, nedidelio ūgio.
Bartas vis turi ir turi draugų, jie niekada nesibaigia.
Jo veidas lygus, be jokios raukšlelės, plaukai šiek tiek pražilę, su barzda.
Jis jodavo ant pasišiaušusio žirgo.
Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.
Apie S. Nėries eilėraštį „Per lūžtantį ledą“: „Eilėraštis moko nelipti ant ledo, nes gali į jį įlūžti.“
P. Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr. 1 buvo Nemunas.
