Neoficialiais specialistų paskaičiavimais, apie 10 proc. kompiuterio ir interneto vartotojų yra priklausomi nuo šio pomėgio.
Dauguma jų nė patys nesuvokia, kad šeimoje ar asmeniniame gyvenime kylančios problemos susijusios būtent su šia priklausomybe, kuri prilyginama azartiniams žaidimams, kleptomanijai ar net alkoholizmui bei narkomanijai. Lietuvoje šios priklausomybės protrūkio laukiama jau po kelerių metų.
Pasirodo, tik 9 proc. žmonių, naršančių po internetą, ieško informacijos. Visi kiti į jį lenda dėl pramogų ar bendravimo. Iš jų 37 proc. – pastovūs pokalbių svetainių svečiai. Patys vartotojai iš patraukliausių interneto ypatybių mini anonimiškumą (86 proc.), prieinamumą (63 proc.), saugumą (58 proc.).
Beje, JAV sociologai, atlikę apklausą, paneigė mitą, kad internautai yra užsidarę vienišiai, kiauras dienas leidžiantys prie kompiuterio.
Netgi atvirkščiai: šie žmonės visose gyvenimo srityse kur kas aktyvesni už tuos, kurie internetu nesinaudoja. Įdomu, kad juo kaip bendravimo priemone dažniausiai naudojasi kinai. Dauguma interneto vartotojų – vyrai. Išimtis – Taivanis, kur moterų ir vyrų procentas internete labai panašus.
Abstinencijos sindromas
Pasak psichologų, kompiuterių ir interneto priklausomybę lemia ne pats kompiuteris, o socialinės ar psichologinės žmogaus problemos. Apie 50 proc. asmenų, priklausomų nuo interneto, yra turėję kokią nors kitą priklausomybę ar psichikos sutrikimų (nerimą, depresiją). Trečdaliui bandančiųjų nepavyksta atsikratyti šios priklausomybės.
Psichologo Olego Lapino teigimu, kad žmogus yra priklausomas, dažniausiai pastebi ne jis pats, o jo artimieji: „Pavyzdžiui, ateina pora, kuri skundžiasi pašlijusiais santykiais. Bendraujant paaiškėja, kad sudedamoji jų problemų dalis – vyras, priklausomas nuo kompiuterio.
Gana dažnas priklausomybės požymis – jausmų atšalimas, žmogaus izoliavimasis nuo aplinkos, nes bendravimo poreikį jam patenkina kompiuteris“.
Anot psichologo, nuo bet ko priklausomas žmogaus jaučiasi panašiai. Šiuo atveju jį slegia psichologinis diskomfortas, jei negali prieiti prie kompiuterio, išvažiavęs atostogauti kurorte ieško interneto kavinės ir neranda sau vietos, jei šeimos nariai šiam norui priešinasi.
Pats žmogus savęs neįvertina kritiškai, jis nesuvokia, kad yra kamuojamas abstinencijos sindromo. Beje, vienas pašnekovas pasakojo, kad ilgiau būnant be kompiuterio, pavyzdžiui, atostogaujant gamtoje, net rankos ima drebėti iš noro prisiliesti prie klaviatūros.
Žaidimas tampa gyvenimu
29 metų kaunietė Jovita, beveik metus kasdien lankiusis pokalbių svetainėje, prisipažįsta sunkiai išsivadavusi iš šios priklausomybės: „Kai užėjau ten pirmą kartą, apėmė jausmas, kad patekau į kambarį, kuriame esantys žmonės jau seniai pažįstami ir tarp jų kažkas vyksta: vieni simpatizuoja, kiti – barasi.
Aš tik norėjau save išbandyti, ar moku kalbėtis raštu. Be to, tuo metu man iš tiesų labai trūko situacijų, kuriose savo mintis galėčiau išreikšti žodžiais. Ir nė nepajutau, kaip užkibau. Tiesiog ėmė darytis smalsu, kas gi vyks toliau“.
Kai vieną savaitgalį, išvykusi į gamtą, ji pagavo save nuolat galvojanti, kas vyksta internete, suprato, kad gyvenimas virtualioje erdvėje jai tampa svarbesnis už tikrąjį.
Bandymai riboti laiką, praleidžiamą internete, dažnai baigdavosi nesėkme. Kartais ji save apgaudinėdavo, kad pati nieko nerašys. Tačiau laikas, kurį ji sugaišdavo skaitydama kitų komentarus, netrumpėjo. Jovita prisipažįsta net ir dabar kartais įlendanti pasižiūrėti, kas ten vyksta, nors pati šitaip leisti laisvalaikį atsisakė dar prieš metus.
Įdomiausia, kad iki šiol randa pažįstamų slapyvardžių – taigi yra žmonių, kurie internete „kabo“ metų metus. „Laimė, niekas nesudomina: bijau, kad vėl lįsčiau paskaityti tų žmonių minčių“, – prisipažįsta pašnekovė, beje, internete susiradusi draugų, su kuriais šiuo metu bendrauja realioje tikrovėje.
Būties dviprasmybės
„Reikia suprasti, kad bet kokią žmogaus aistrą įvardijame priklausomybe tik tuomet, kai ji ima kam nors kenkti. Kol ji niekam netrukdo, negalime žmogaus jėga nutempti nuo kompiuterio ir vadinti tai patologija.
Kas kita, kai, pavyzdžiui, vaikas ima praleidinėti pamokas arba suaugęs žmogus nebesusikaupia darbe, – teigia O. Lapinas. – Beje, kai žmogus skuba į pasimatymą, mes nesakome, kad jis yra priklausomas. O kai jis pokalbių svetainėje užmezga internetinį romaną, ieško savo pašnekovo kitą dieną, o neradęs nerimauja, tai jau vadiname priklausomybe“.
Pavyzdžiui, gerai ar blogai, jei kompiuterio, gelbėdamasis nuo problemos, griebiasi vienišas žmogus? Ypač dažnai, pasak O. Lapino, gyvenimo draugo internete ieško vienišos moterys. Kai kurioms jų pasiseka. Todėl pašnekovas pabrėžia: psichologiškai priklausomybė atsiranda tuomet, kai ne žmogus ją valdo, o ši – žmogų. Iki tol tai gali būti kaip tik sprendimo paieška.
Ar priklausomybė gresia tik silpniesiems? „Nepilnavertiškumo kompleksas gali išryškėti bet kam, kas dėl kokių nors priežasčių nesijaučia pilnaverčiu gyvenimo dalyviu. Tuomet realūs santykiai atrodo per daug rizikingi, susiję su būtinybe būti ryžtingam.
Atsidūrę mūsų jėgoms nepakeliamoje situacijoje, mes ieškome pakaitalo. Virtualiame pasaulyje galime nesibaiminti savo poelgių pasekmių, o tai išvaduoja iš atsakomybės ir įtampos. Pagaliau galima pasislėpti pasivadinant slapyvardžiu, atsijungti, kai nori, pameluoti. Realybėje tokio saugumo niekada nebus“, – teigia O. Lapinas.
Kas ko ieško
Kaunietės Jovitos įsitikinimu, daugumai internete „pakibusių“ žmonių tiesiog trūksta bendravimo. Galbūt realybėje jie tylesni, ramesni, jiems stinga dėmesio. Internete pasireikšti jie turi visas galimybes. „Kita kategorija žmonių, nors ilgai negalėjau tuo patikėti, ieško seksualinio partnerio. Tikrai žinau, kad ne viena internautė yra gavusi siūlymų susitikti tikram seksui.
Tiesa, dauguma pasitenkina virtualiu flirtu. Ypač moterys, kurios dėl darbo specifikos ar kitų priežasčių gyvenime neturi kur atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, viena ištekėjusi moteris susirado pašnekovą, savo mąstymu labai panašų į jos vyrą. Kai šeimoje santykiai susitvarkė, virtualaus gerbėjo jai nebereikėjo“, – prisimena pašnekovė.
Jos manymu, į pokalbių svetaines užklysta ir tie, kurie dėl savo socialinės padėties gyvenime turi būti nuolat pasitempę – pavyzdžiui, kokios nors didelės įmonės vadovas. Čia jie atsipalaiduoja, tačiau savo asmenybę kruopščiai slepia. Ir niekada neateis į retsykiais internautų organizuojamus susipažinimo vakarėlius.
„O kartais žmonės ateina tiesiog pažaisti: visaip kiršina kitus, erzina. Jiems internetinė terpė – savotiška laboratorija. Juokingiausia, kad reakcijos būna labai tikslios – dėl anonimiškumo žmonės čia ne tokie budrūs kaip gyvenime. O gal jiems tiesiog reikia išsikrauti: išsirėkti, išsikeikti, šiurkščiai visiems paaiškinti, kokie jie nevykėliai. Gyvenime jiems to niekas neleistų“, – samprotauja Jovita.
Kas ką valdo
Kauno apskrities priklausomybės ligų direktorius Tautvydas Zikaras teigia, kad kol kas susiduriama tik su pavieniais kompiuterių priklausomybės atvejais.
Tačiau po kelerių metų šis reiškinys taps masiniu, ypač tarp jaunų žmonių, kurie dėl savo psichologinių ypatumų labiau pažeidžiami. Kol kas Lietuvoje dar nėra specializuotų programų, kaip tokius pacientus gydyti. Remiamasi bendromis bet kurios priklausomybės gydymo nuostatomis.
„Per pastaruosius dvejus metus į mane pats kreipėsi tik vienas moksleivis. Visus kitus paauglius, kurie sudaro didžiąją šios pacientų grupės dalį, atvaro tėvai ar policininkai, per reidus pamokų metu pagavę internetinėje kavinėje.
Kartą jauną žmogų, pastebėjęs jo problemą, atvedė darbdavys“, – pasakoja pašnekovas. Beje, ekspertų paskaičiuota, kad darbuotojų naršymas po internetą asmeniniais tikslais, pavyzdžiui, Amerikos kompanijoms, kasmet padaro šimtus milijonų dolerių nuostolių. Todėl vis daugiau darbdavių stebi savo darbuotojų veiklą internete.
Anot T. Zikaro, šią priklausomybę galima palyginti su potraukiu į azartinius žaidimus ar televizorių. Jeigu žmogus, vos įžengęs pro duris, įsijungia televizorių, ir šis jam netgi atstoja sumuštinį – argi jis nėra priklausomas?
Taip ir kompiuteris, kuris daug kam yra darbo įrankis, nejučia tampa virtualiu draugu, su kuriuo bendrauti saugiau nei su tikru, nes jį galima valdyti bei kontroliuoti. Gal dėl to jis po truputį užvaldo mus?
Kompiuterių priklausomybės požymiai
Nesėkmingi bandymai kontroliuoti laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.Nerimas, diskomforto jausmas būnant ne prie kompiuterio.Įkyrios mintys, kas dabar vyksta internete.Išsiblaškymas darbe, nedarbinga nuotaika.Nesveikas noras tikrinti elektroninį paštą.
Praleisti pietūs, pamokos ar susitikimai, norint kuo daugiau laiko panaršyti po internetą.Pirmenybė bendravimui su žmonėmis internetu. Miego trūkumas, sumažėjęs susidomėjimas realia tikrove.
Inga Saukienė
Šaltinis: „Laikas“, www.elektronika.lt
