Psichoterapeutė Estera Perel (Esther Perel) poras, kurių partneriai jaučiasi labai artimi, labai įsimylėję, perspėja: „Geismui reikia distancijos.“ Www.wday.ru interviu apie tai, kiek ilgai gali gyventi nepuoselėjamas geismas.
Estera Perel (Esther Perel) gimė Belgijoje, jau 25 metus psichoterapeute dirba Niujorke, moka 9 kalbas, todėl bendrauja su daugelio diasporų atstovais. Jos specializacija – mišrių (pagal tautybę, religiją ir kt.) porų problemos.
- Manoma, kad meilė ir geismas yra neatskiriami dalykai. Ar taip yra iš tikrųjų?
- Mums labai ilgai buvo teigta, kad šie dalykai visuomet eina ranka rankon: gimsta ir silpsta vienu metu. Tačiau aš vis dažniau sutinku porų, kur partneriai myli, supranta vienas kitą, tačiau visiškai nebenori turėti intymių santykių. Juos dar labiau skaudina, kai kuris nors jų ima jausti trauką visiškai svetimam žmogui, o ne tam, kuris yra mylimas. Jie kenčia, mat buvo įsitikinę, kad meilė garantuoja ir geismą. Deja... Meilė gyvena ten, kur saugumo jausmas, kur viskas pažįstama. Geismui gi reikia nustebimo, netikėtumo. Poros, išsaugojusios geismą,– tai tos, kurioms pavyksta nesisavinti partnerio. Ten, kur meilei reikia artumo, erotizmui būtina distancija.
- Kodėl vis daugiau porų susiduria su tokiomis problemomis?
- Romantiniai idealai, kuriais dar ir šiandien remiamės įsivaizduodami santuoką, mums sako, jog mylimasis – vienintelis žmogus, su kuriuo galime kalbėtis apie viską ir kuris pateisins visus mūsų lūkesčius.
Mes norime iš jo gauti visa tai, ką senovėje žmogui suteikdavo bendruomenė. Dvasinio artumo poreikis seniau nesusikoncentruodavo ties vienu žmogumi, turinčiu mus išgelbėti nuo egzistencinės vienatvės; jis buvo padalintas keliems žmonėms. Geismas ima blėsti dėl to, kad pora save emociškai izoliuoja nuo kitų. O jam reikia erdvės ir oro...
- Tačiau mes esame daug laisvesni nei mūsų senoliai, kurie gyveno šalia vienas kito, tuokėsi, dirbo kartu...
- Erdvė, kurią turime, yra daugiau įsivaizduojama. Kažkada viename name gyveno trys kartos. Tačiau kiekvienas šeimos narys turėjo savo erdvę, mintis, kurios priklausė tik jam. O ką šiandien kalba į mane besikreipiančios poros? „Jis su manimi nesikalba“, „Ji nepasakoja man, ką jaučia“, „Aš nežinau, apie ką jis galvoja“... Mes norime būtinai apie vienas kitą žinoti viską, tiesiog reikalaujame visiško jausmų apnuoginimo. Asmeninė erdvė nebeegzistuoja.
- Kas lemia tokios distancijos nebuvimą?
- Saugumo poreikis. Norėdami įveikti savo ir išorines baimes dangstomės artumu. Geismas neapsiriboja tik seksu, jis remiasi noru vis iš naujo atrasti partnerį. „Jeigu aš „priklijuotas“ prie tavęs, nieko naujo tavyje nebeįžvelgiu, net ir nenoriu nieko įžvelgti“. Šiuolaikinės poros netrokšta ugnies, jie tiesiog ją turi ir ją naudojasi. Tačiau tam, kad ugnis liepsnotų, reikalingas deguonis.
- Tai todėl kai kurie žmonės vėl ima geisti savo partnerio, kai tas pajaučia aistrą svetimam žmogui?
- Geisdamas kito vyro ar kitos moters partneris atkuria distanciją. Mano partnerio susidomėjimas kuo nors kitu, sukelia manyje erotinius jausmus, nes aš noriu, kad manimi vėl susidomėtų. Į „šalis besidairantis“ partneris tarsi teigia man, kad yra laisvas apsispręsti. Tai gąsdina, bet tuo pačiu ir jaudrina.
- Kodėl taip sunku porai išsaugoti seksualinę trauką, geismą?
- Todėl, kad tai paradoksas – vienu metu mes norime patenkinti ir saugumo, ir nežinomybės poreikius. Todėl, kad šalia geismo yra jausmai, keliantys grėsmę meilei: pavydas, agresija, gyvuliškasis pradas.
Todėl, kad pamirštame, jog seksualinius jausmus reikia „kaitinti“ nuolat, priešingu atveju, jie ima blėsti. Ir dėl to, kad neretai mes pamirštame partnerį, pirmenybę teikdami darbui, draugams, mėgstamam hobiui, vaikams. Pažiūrėkite, kaip stengiamės nustebinti draugus arba kaip godojame vaikus: rūpinamės jais, padedame, lepiname. Jei nors pusę tiek laiko skirtume partneriui, geismas grįžtų.
- Reiškia geismas - ne vien tik erotika?
- Seksas be geismo egzistavo visada. Paklauskite daugelio kartų moterų, kurios mylėjosi tik dėl pareigos jausmo. Tačiau tuomet seksas buvo reikalingas tik giminei pratęsti. Šiandien jau nebekalbame apie socialinę prievolę pratęsti giminę. Šiuolaikiniame šeimos modelyje, geismas yra seksualinių santykių pamatas. Todėl būtent geismą reikia puoselėti ir saugoti.
- Jeigu geismas puoselėjamas nepakankamai, ar ilgai įmanoma geisti to, kurį „turime“?
- Geisti to, ką jau turime, turbūt iš viso neįmanoma. Tačiau kas mes tokie, kad būtume įsitikinę, kad kitas mums priklauso iki gyvenimo pabaigos. Tai svarbiausias klausimas, kurį turime sau užduoti...
